Ach... Akšardam

Namaste!

Šią savaitę buvom tobuloje šventykloje. Nors ji pastatyta tik prieš 6 metus (2005 m.), bet atrodo tikrai labai didingai ir gražiai. Jei kada būsit Delyje, būtinai ją turit aplankyti.

Ji vadinasi Akšardam. Daugiau nuotraukų ir visą vaizdą galit rasti čia: http://www.akshardham.com/. Šventykla pastatyta iš marmuro ir akmens ir statant plienas nebuvo naudotas. Šventyklos sienos yra labai labai detalios. Reikia pamatyt gyvai. ;)

Akšardam (patys nuotraukų daryti negalėjom..)

Įėjimas į šventyklą yra nemokamas, bet prieš įeinant jūs būsit patikrinti bent tris kartus.  Į šventyklą galima įsinešti tik piniginę, mobilūs telefonai, fotoaparatai, kitos vaizdo fiksavimo priemonės, kuprinės, rankinės, ir t.t. yra draudžiami. Pasiimat piniginę ir einat taip, kaip apsirengę. Prieš pat įeinant į šventyklos teritoriją patikrina viską kaip oro uoste: reikia nusiimti diržą, ir išsiimti piniginę.

Praleidę ten apie tris valandas (pakankamai mažai, kaip tokioje vietoje, reikia ten atsipalaiduoti, neskubėti ir tiesiog lėtai leisti laiką), išalkome. Ir ten galima nusipirkti pavalgyti. Ir labai labai pigiai. Pasirinkimų yra įvairių: šiaurės ir pietų Indijos maistas, kitokie užkandžiai, gaivieji gėrimai, desertai. O kainos, nuo 2Lt iki beveik 7Lt (kiek mačiau).

Taip pat ten yra ir suvenyrų parduotuvėlė. Kainos nėra didelės taip pat. Pvz. nusipirkau knygą apie tą šventyklą, kuri man kainavo 50 rupijų (2,5Lt). Va, knygos nuotraukos. :)

Knygos už 2,5Lt viršelis

Knygos už 2,5Lt vidus

Prieš mums išeinant iš šventyklos eilė patekti į šventyklą buvo labai labai didelė... Matyt visi ėjo žiūrėti į vakarinį Akšardamą. Tikiu, kad jis turi būti nepakartojamas....

Tiek,
V!

Mano grupiokai!

Namaste!

Šį kartą papasakosiu apie savo grupiokus. Šioje programoje gali dalyvauti žmonės, dirbantys valstybiniame sektoriuje iš šių šalių: http://itec.mea.gov.in/partners-itec.html

Šį kartą Aptech mokymų centre žmonės mokosi: anglų kalbą ir IT pradmenis (ją mokosi Linas ir Rytis) ir internetinių svetainių dizainą (čia mano programa). Mano grupiokai yra iš:

• Malavio
• Uzbekistano
• Butano
• Egipto
• Kirgistano
• Zimbabvės
• Indonezijos
• Vietnamo
• Namibijos
• keli iš Afganistano
• Etiopijos
• Botsvanos
• Gambijos
• Baltarusijos (wow, vienas europietis!)
• Peru
• Sudano
• Omano
• Kubos
• Mianmaro (jie turi beveik tokią pat vėliavą kaip ir mes)
• Ganos

Per dvi grupes yra iš viso 71 žmogus iš 39 pasaulio šalių! Taigi Delyje susirinko žmonės iš beveik visų pasaulio kontinentų!

Kaip jau ir anksčiau rašiau mes gyvename su Richardo iš Salvadoro, Dalmer iš Kubos, Dessy ir Asti iš Indonezijos ir Rašit iš Omano (nu ir Rytis ir Linas dar tilpo). Mane matyt pažįstat. :)) 

Jau šita nuotrauka buvo, dar kartą parodau tik. :))

Trumpai šį kartą!

Viktoras

Savaitė Delyje!

Namaste!

Jau savaitė kaip mes Delyje!

Ir kuo toliau, tuo labiau suprantam, kad vieta (rajonas), kuriame mes gyvename yra labai gera. Kai keliaujam po Delį, pamatom vis kitokias Delio vietas. Pvz. per Diwali šventę buvome nuvažiavę prie vienos iš šventyklų (o jų Delyje yra begalė) ir teko mums išlipti stotelėje, kuri yra labai labai (nu tikrai labai labai) didelio turgaus viduryje. Turguje parduoda viską: ir fejeverkus (šventimui), ir vestuvines atvirutes, ir elektronikos prekes (pvz. 32 Gb Kingston flešiukai, tik aišku, tikimybė, kad jie veiks yra mažiau nei 5%), ir rūbus, indus, kilimus - viską! Čia, Indijoje, turgūs kitokie nei pas mus. Beveik visas rajonas namų, kurių pirmuose aukštuose yra parduotuvės. O kadangi spalio 26 dieną Delis ir Indija šventė Diwali, tai čia žmonių buvo labai labai daug (sako, kad ir kitomis dienomis šis turgus yra perpildytas). O pats gatvių vaizdas tikrai nepriminė gatvės, kurioje mes gyvenam. Laidai belekaip išvedžioti, šiukšlių pilnos pakampės.

Žmonės apsiperka turguje

Laidai, laideliai :)

Kelių gatvių susikirtimas :))

Gal kam apsiskusti reikia? :)

Turgus

Šiukšlių surinkimo vieta

Perėjus per turgų pasiekėme šventyklą. Pabandėme įeiti į vidų, bet iš mūsų paprašė 200 rupijų, tad mes pasitarėm ir nėjom (šį kartą keliavom su mūsų viešbučio draugais: Salvadoru ir dviem indonezietėm). Nors.. kai pagalvoji.. čia tik 10Lt.. Na, bet kokiu atveju, norėjom aplankyti dar vieną objektą. Ir per turgų ėjome iki jo.

Pakeliui mane užkalbino (o čia užkalbina labai dažnai) vienas indas ir jis paklausė iš kur aš esu. O aš pasakiau, kad iš Lietuvos. Ir jis, mano nuostabai, žinojo, kur ji yra. Ir dar pasakė, kad anksčiau mes buvom Rusijos sudėtyje. Aišku, indams būtų sunku suprasti, kodėl mes nemėgstame Rusijos, bet kaip mums pasakojo Daiva, Rusija yra labai daug ką padariusi Indijai, todėl indai rusus labai gerbia. Ir jei tave indas pavadina rusu, reikia labai labai apsidžiaugti.

Taigi galiausiai pasiekėme mūsų kitą objektą - priėjome raudonąjį fortą. Tai labai didingas pastatas su raudonomis sienomis. Tikros jo istorijos nežinau. Daugiau apie jį galit pasižiūrėti Vikipedijoje. Į vidų taip pat nėjome, nes įėjimas kainavo 250 rupijų (čia užsieniečiams, indams, tik 10 rupijų) bet apėjome truputį aplink ir po to važiavome su metro namo.

Raudonasis fortas (Red fort)

O Diwali čia tikrai kaip nauji metai Lietuvoje. Fejerverkai kaip prasidėjo šaudyt vos sutemus (~18 val., nes tai šviesos šventė!), suaktyvėjo apie 20 val. ir taip šaudė iki pat vidurnakčio (o gal net ir dar ilgiau, nes nuėjom miegot). Reikia įsivaizduot, kiek pinigų buvo iššaudyta. Bet dėl tokios svarbios šventės, manau tikrai negaila. ;)

Daug kur yra tokie užrašai

Fejerverkai

Namai papuošti šventei

Fejerverkai

Ir aš niekaip negaliu priprasti, kad prieš einant per gatvę reikia žiūrėti iš pradžių į dešinę pusę, o tik po to į kairę.. :)) Nors eiti per gatvę čia yra menas...

O čia kelios nuotraukos iš mūsų viešbučio: https://www.facebook.com/video/video.php?v=1261082898247

Linkėjimai!
Viktoras

Stipendija - 25 000 rupijų

Namaste!

Šį kartą šiek tiek apie pinigus... :)

Indijos vyriausybė finansuoja apgyvendinimą viešbutyje, kursus. Ir taip pat į mėnesį duoda 25000 rupijų stipendiją. Tik.. pagal vyriausybės reikalavimus, 10000 rupijų atitenka viešbučiui (nes jis duoda pusryčius ir vakarienę), o likusius 15000 rupijų išdalina po 5000 ir duoda kas 10 dienų. Tai pietums, skalbimui ir kitiems dalykams per dieną išeina po 500 rupijų. Pietus galima pavalgyti už 200-300 rupijų, tai šiek tiek dar lieka (Old Monko butelaičiui :))). Jei reikia kažko daugiau, reikia apsirūpinti pačiam už savo lėšas. O šiandien mes gavom po pirmus savo 5000 rupijų. Nebloga suma sakyčiau. ;)

Delyje diena prasideda 6 ryte (man tai sakė, niekada pačiam neteko to patirt) ir baigiasi 6 vakare. Jei vakare prieš šešias nueisi į parduotuvę trumpam pasipirkti, tai išėjęs po šešių tikrai pamatysi tamsą. Čia labai staigiai sutemsta. Ir, kaip sakė man, labai staigiai prašvinta. :)) Tai jie turi tik dieną ir naktį. Taip pat ir jie turi tik vasarą visais metų laikais. Visiškai neįdomu... Užtat Lietuvoj yra rytas, diena, vakaras ir naktis. Ir pavasaris, vasara, ruduo ir žiema. Mes visiems sakom, kad gyvenam keturių metų laikų šalyje. Ir daugelis negali patikėti, kad pas mus žiemą būna -20 laipsnių šalčio.

Gerai, gana čia man taip dažnai rašyt. Gaila, kad šį kartą be nuotraukų, nėra ką per daug dėti..  Skelbiu pertrauką! (nebent kas nors labai įdomaus atsitiktų :)))

Linkėjimai iš Delio!
V!

Old Monk - 210 rupijų

Namaste!

Jei Indijoj nebūtų Coca-colos, Pepsi, Sony ir kitų pasaulinių prekės ženklų, Indija būtų tikrai visiškai kitas pasaulis. Kitos taisyklės, kiti žmonės, viskas čia kitaip.. Ir labai sunku papasakoti, reikia viską pajusti.

Čia yra žmonių, kurie daug ką padarytų dėl kelių rupijų.. O mums, lietuviams, šiaip kainas skaičiuoti gana paprasta. Reikia kainą padalinti per pusę ir nubraukti vieną nulį (perkelti kablelį į kairę). Pvz. jei romo butelis kainuoja 210 rupijų, tai jo lietuviška kaina bus 10,5Lt. O romas visai neblogas, Old monk vadinasi. Ir jis yra gaminamas čia, Indijoje, . Skonis kaip gero tamsaus romo. Labai tinka prie arbatos, ar kavos.

Old monk romas

Indai visiškai neskuba. Šiandien paskaita mums prasidėjo truputį vėliau nei turėjo: 9:50 (vietoj 9:00), paskaitos pradžioje mums išdalino po bloknotą, po tušinuką, pieštuką, drožtuką ir trintuką. Taip pat susipažinom su 3 naujais nariais, kurie tik šiandien atvažiavo. Per paskaitą truputį pasimokėm Photoshop'o, dėstytoja papasakojo apie Divali (jo kilmę, prasmę ir t.t.), dar surinko duomenis apie skrydžių datas (dėl stipendijų), paso ir vizos kopijas ir po nuotraukėlę (studento pažymėjimui). Ir taip neskubant prabėgo keturios valandos... Reikia priprasti neskubėti. Jie čia tikrai niekur neskuba..

Maistas
Maitas restoranuose yra gaminamas tik iš šviežių produktų, nes jie neturi kur jo laikyti (saugoti). Dažniausiai viskas būna labai skanu. Ir kiek valgėm, prieskonių ir aštrumo nebuvo per daug. Matyt dėl to, kad paprašydavom, kad dėtų mažiau aštrumo į maistą... Parduotuvėse beveik viskas pažymėta dviem ženklais: žaliu ir raudonu tašku. Taip atskiriama, kur yra vegetariškas maistas ir kur yra ne vegetariškas maistas (jiems tai labai svarbu). Net alus čia pažymėtas tokiais ženklais (taip, jis vegetariškas..).

Prekės parduotuvė žymimos tokiais simboliais. Pirmas - vegetarinis maistas, antras - ne.

Indai
Ne, ne tie kuriuos jūs laikot spintelėj. :)) O žmonės, gyvenantys Indijoje. Jie yra gana įdomūs žmonės. Į mus žiūri kaip į pašaliečius, bet jei tik prasideda koks piniginis kontaktas (kaip pvz. važiavimas su autorikša) bandys jie iš tavęs išplėšti kiek tik galima daugiau pinigų, reikia nepasiduoti. Smagu čia, kad tik maža dalis indų rūko. Iš tikrųjų labai sudėtinga kartais yra pastebėti indą, kuris rūkytų. Moterų iš viso nemačiau rūkančių.. Indai šlapintis mėgsta bet kur. Nors yra keli viešieji tualetai (žr. nuotrauką), bet vyrai taip pat nevengia išbandyti ir kitų vietų: tiesiog ant žolės (ji čia būna labai aukšta), arba sienos, arba dar kur nors..

Indijos viešasis tualetas

Na o šiandien po vakarienės sugalvojom pasidaryti anglų kalbos pamoką, nes mūsų vienas gyventojas yra anglų kalbos mokytojas iš Salvadoro. Susirinkome terasoje (viešbutis čia trijų aukštų, tai terasa yra viršutiniame aukšte) ir pasiklausėm įdomios pamokos: mokėmės abėcėles ypatumus. Labai daug įdomių dalykų papasakojo. ;)

Anglų kalbos pamokoje terasoje

Divali jau prasideda... Kasdien girdim vis daugiau ir daugiau fejerverkų. :))

Iki kito karto!
Viktoras

Ketvirta diena

Namaste!

Neatsibodo dar skaityt? :)) Vis pagalvoju, kad po 5 ar dar daugiau metų bus labai smagu atsiversti blogą ir paskaityti.. Tai vat ir rašau dar vieną įrašą. :))

Šiandien sekmadienis. Išeiginė diena. Pagal programą nieko nebuvo, tai sugalvojom kad reikia kažką veikt. Pavalgėm pusryčius, o čia jie man kol kas labai patinka, nes kasdien duoda skirtingus ir gali pakankamai gerai pavalgyti. Pusryčiai čia ruošiami 8-iems žmonėms (tik kursų dalyviams) ir susideda iš kiaušinių (jie visada vis kitaip patiekiami: tai kiaušinienė, tai virtas kiaušinis, tai dar kažkas paruošta). Taip pat duoda sausų pusryčių, gali visad užsipilti ir pasidaryti. Dar būna koks nors kitas patiekalas. Kartais daržovių kotletas (labai skanus), kartais dar kas nors. Visada būna patiekti skrebučiai suvynioti į foliją (beje ir kiaušinienę čia vynioja į foliją). Visą parą mes galime rasti kavos ir arbatos priimamajame. Vandenį (atsigėrimui, dantų valymui) mums pripila iš specialaus geriamo vandens stovo, kur jie turi nusipirkę (kaip pas mus būna dideli buteliai su vandeniu). Vandens iš krano (net ir virinto) gerti visiškai nerekomenduojama.

Taigi po pusryčių truputį dar pagulėjome, ir 12 valandą susirinkome foje ką nors veikti. Sugalvojome, kad reikia nuvažiuot iki beveik centro, o geriausias būdas tai padaryti buvo metro. Taigi nuėjome į metro ir ten nusipirkome ne žetonų, o korteles. Čia važiuojant metro yra dvi galimybės: kortelė arba žetonai. Žetonus turi nusipirkti kasoje ir negalima žetonų išsinešti iš už mokamos metro zonos, t.y. nusiperki vieną žetoną kasoje, praeini pro vartus, po to nuvažiuoji kur tau reikia (beje, perkant žetoną reikia pasakyti iki kokios stotelės tu važiuoji), išeidamas pažymi, kad žetoną panaudojai ir įmeti į skylę, tik tokiu būdu atsidaro vartai ir gali išeiti. Arba yra dar vienas variantas: kortelė. Nusiperki metro kortelę, sumoki 50 rupijų užstatą, įsidedi tam tikrą sumą pinigų (tarkim 200 rupijų, 50 kartotinis turi būti) ir prie vartų ją nuskanuoji įeidamas į mokamą zoną ir išeidamas iš mokamos zonos. Privalumas dar tas, kad tau nereikia stovėti eilėje ir nusipirkti bilietų, ir taip pat gauni 10% nuolaidą visoms kelionėms. Beje, Delio metro buvo atidarytas tik 2002 metais ir per pirmą dieną juo pravažiavo daugiau nei 1 milijonas žmonių. Tai yra labai patogus persikėlimo būdas. Delio metro nėra giluminis (ta prasme, kad nereikia leistis labai giliai po žeme (kaip Maskvoje, ar Kijeve), kad patekti į metro), ir yra saugus. Saugumas užtikrinimas tikrinant kiekvieną keleivį ir jo bagažą (panašiai kaip oro uoste)  prieš įeinant į mokamą zoną. Jei turi kurpinę, ji būtinai bus patikrina, taip pat ir apčiupinėja ir tave, ar nieko neturi neleistino. Kiekvienoje metro stotyje (o kai kuriose svarbesnėse ir prie įėjimo) budi ginkluoti pareigūnai: jie pasislėpę už smėlio maišų ir budi su automatu. Įdomu gi. :))

Išankstinio mokėjimo Delio metro kortelė

Tęsiu savo istoriją, o tai nebaigsiu. :D Įsėdome į metro ir važiavome. Važiavome, kol sugalvojome kur reikia išlipti. Išlipom Patel Chawk stotelėje ir ėjome iki šventyklos. Ji buvo pažymėta žemėlapyje, todėl taip nusprendėme. Išlipome toje stotelėje ir nusprendėme eiti. Pakeliui praėjome tikrai labai daug Delio kontrastų: nuo lūšnynų, žmonių gyvenančių gatvių, iki prabangių namų ir butų už spygliuotų vielų sienų. Įdomiai taip.. Galiausiai priėjome šventyklą. Ji buvo labai graži.

Šventykla fone

Nuotraukoje ne visa šventykla, o tik jos dalis. Bet ji tikrai labai tvarkinga ir graži. Visas bajeris buvo tame, kad kai mes atsiradome prie tos šventyklos, išgirdome kažką panašiai kalbančius į lietuvių kalbą. O ten buvo grupė iš Latvijos ir tarp jų buvo viena lietuvė Asta (kuri lietuviškai kalbėjo). Taip netikėtai tos grupės vadovė pakvietė mus prisijungti prie jų ekskursijos po šventyklą ir mes, turėdami laiko, prisijungėm. Gidas - indas, bet kalbėjo labai gerai rusiškai, todėl ir mes galėjome suprasti apie ką kalba. Ekskursijos metu gavome po tris tikas (taškas ant kaktos), ir kiekvienas simbolizuoja vis kitokius dalykus (aišku, kas ką nepamenu).

Su viena latve, lietuve prie dramblio. Atkreipkit dėmesį į mūsų taškus ant kaktos. :))

Aplankę šventyklą išsiskyrėme su grupe iš Latvijos ir ėjome pasivaikščioti po parką (jis buvo prie pat šventyklos). Taip pat turėjom sulaukti vienos lietuvės, kuriai Rytis turėjo perduoti siuntinį. Aš turėjau jau indišką numerį, tai susikambinom ir pasakėm kur susitikti. Bet Delis nebūtų Delis: jei žmonės paprastai surastų kaip susitikti, tai būtų per daug neįdomu. Po skambučio pakalbėjom, pagalvojom, kaip čia susitikti, Daiva (toks lietuvės vardas) turėjo atvykti iki mūsų šventyklos, bet turbūt ne taip pasakėm ir ji nuvyko į visai kitą vietą. Telefonu susiskambinę paklausėm kaip ta šventykla atrodo, tai ji pasakė, kad balta. Išsinuomavom taksi ir sutarėm, kad už 50 rupijų mumis nuveš iki reikiamos (mums bent taip atrodė) vietos.  Beje, taksi išsinuomuoti nebuvo taip lengva. Kadangi ta šventykla yra turistų pamėgta vieta, tai autorikšos su skaitikliu važiuoti nenori, jos prašo fiksuotą kainą (pvz. 150 rupijų), ir sako, kad taksometras sugedęs, jei pasakai, kad nori su skaitikliu važiuoti. Bet mes (kaip dažnai su rikšom būna), buvom principingi ir už 7,5Lt trise nevažiavom. Tai taip įsisiūlė mus nuvežti taksi, kuriam kelionės pabaigoje atidavėm 50 rupijų. O prie tos šventyklos (primenu, būna daug turistų) yra pilna žmonių, kurie prekiauja visokiomis monetomis, vaizdais apie Indiją. Dar nustebino mus tai, kad prie pat taksi priėjo vyras atidarė dėžę, kurioje buvo KOBRA! Tikrai ji buvo gyva, nežinau ar nenuodinga ar ne, bet atrodė bauginančiai... Pakeliui į baltą šventyklą mus sustabdė policininkai ir paklausė už kiek važiuojam, tai mes pasakėm, kad už 50 rupijų, tai palinkėjo gero kelio ir nuvažiavom toliau. Pasiekėm mūsų numatytą vietą. Kitoje šventykloje vyko atlaidai (ar kažkas panašaus) ir žmonės nešė aukoti įvairius dalykus.

"Balta" šventykla. Tikro pavadinimo nežinau. :))

Bet ir vėl, tai nebuvo ta šventykla, kurioje buvo Daiva. Galiausiai susiskambinom ir susitarėm susitikti metro stotyje. Kol ėjome į metro stotelę mus lydėjo penkios mergaitės, kurios vis kartojo: "diadia, money". Bet mes joms pinigų nedavėm... Su metro (ir savo kietom naujom kortelėm) nuvažiavom  į susitikimo vietą, pagaliau susitikom su Daiva. Kartu šiek tiek pabuvom, išgėrėm alaus, pasivaikščiojom po parduotuves ir grįžom į viešbutį namo. Čia pavalgėm vakarienę ir.. diena jau į pabaigą..

Šiaip tai čia visai šilta! Dabar jau tuoj 24 val., o temermometras rodo +24°C... Dieną termometras pasiekia ir +30°C. O žmonės sako, kad žiema jau čia. :))

Truputis tipinių Delio vaizdų:

Motina su vaikais gyvena saugumo salėlėje

Delis naktį

Standartinis namas

Būna ir tokių pastatų, ten ir žmonės gyvena...

Daiktus jie perveža bet kokiom priemonėm

Įėjimas į šventyklą. Pilna valkatų, vaikų...

Karvė. Taip pat matėm, kaip karvė traukia vežimą

Turtingųjų pasiruošimas Divali festivaliui

Divali jau ne už kalnų!

Iki kito karto! Ir atsiprašau, kad tiek daug rašau. :)) Įspūdžių ir patyrimų čia tikrai daugiau...
V!

Indijos pažintis tęsiasi

Namaste!

Vakar, kaip ir rašiau, buvom Lietuvos ambasadoje. Turėjau kai ką perduoti ambasados darbuotojai, tai vakar po pietų pasigavom autorikšą (taip taip, tuk-tuką) ir nuvažiavom į ambasadą. Ambasada įsikūrusi labai gerame rajone, gyvenamame name ir mus ten nuvežė už 90 rupijų (~4,5Lt), o kelionės atstumas buvo apie 10 km. Ambasados darbuotoja Diana (žr. nuotraukoje) mums aprodė šiek tiek darbo patalpas, pakvietė išgerti arbatos puodelį ir pavaišino indiškais užkandžiais. Diana su šeima (vyru ir dviem vaikais) Delyje gyvena nuo rugpjūčio mėnesio, bet pačioje Indijoje jau buvo prieš tai, todėl mums pripasakojo visokių įdomių vietų, kurias mes galėtume aplankyti. Bet.. pagal kursų taisykles, mes išvykti iš Delio negalime.. Bet.. gal kaip nors pavyks.. :))

Nuotraukoje: Linas, Rytis ir Diana prie LR Ambasados Delyje

Nors jau mes čia trečia diena, bet atrodo, kad jau visą amžinybę. Čia tiek daug įvairiausių patyrimų, kad net sunku nupasakot viską... Kai pagalvoji, kad apie kažką vieną reiktų parašyt, paskui pamatai ką nors dar įdomesnio ir galiausiai užmiršti apie ką prieš tai galvojai. :)) Šiandien pabandysiu parašyti apie tam tikrus patyrimus. Atsiprašau, jei kartosiuosi (bet jei kartojuosi, reiškiasi labai įstrigo), bet.. here we go. :)

Indija

Indija iki 1947 metų buvo Didžiosios Britanijos kolonija. Ir tik tuo metu tapo nepriklausoma. To padarinius (jei taip galima išsireikšti), matome ir dabar. Dauguma gyventojų kalba angliškai. Aišku, su indišku akcentu (prisiminkit Apu iš Simpsonų), bet ir jauni ir vyresni kalba angliškai. Kai tariesi su autorikša, už kiek tave nuveš, tai labai aiškiai atsako (ryškiai skaičius labai gerai moka). O eismas Delyje vyksta kaire kelio puse. Taip taip, kaip Anglijoje. Tik skirtumas tas, kad čia visi pypina, užlindinėja, bet dėl užlindimo niekas nepyksta (dėl užlindimo nepypina), čia visiškai normalu.

O kas įdomu, tai šiandien važiuodami su taksi namo pamatėm gatve einantį dramblį. Jis buvo kaip eilinis eismo dalyvis. O eismas čia iš tikrųjų "crazy"... Jūs net neįsivaizduojat.. Gatvėmis važiuoja motociklai, autorikšos, autobusai, mašinos, dviračiai.. O šiandien dar ir dramblį pamatėme kaip eismo dalyvį... Nu visko gatvėse galima pamatyti.. Tikrai.. Vat šiandien ir dramblį pamatėm. :))

Autorikša
Šiaip autorikša yra geriausias mūsų draugas. Su ja galima nuvažiuoti pigiai, pakankamai greitai. Pasigauti ją iš kelio nėra didelių problemų (nebent eismas labai didelis arba esam kur nors užkampyje). Ir važiuoti visai smagu: važiuoji ir tau oras eina aplink. Autorikša veža daugiausiai po 3 žmones daugiausiai. Jei nori, gali prieš kelionę suderėti kainą, arba pasakyti, kad įjungtų taksometrą. Aišku, jiems taksometras nėra labai gerai, nes toli važiuojant kaina yra mažesnė.. Bet kartais pavyksta susitarti. Pvz. prieini, pasakai kur važiuoji ir tau sako tarkim 100 rupijų. Tu pagalvoji, kad čia visai netoli, ir tiek kainuoti negali ir pasakai ne ir nueini. Tada rikšosv važiuotojas tave seka iš paskos ir sako, nu gerai, už 80 rupijų. Tu nekreipdamas dėmesio eini toliau.. ir tada jis sako nu gerai už 50 rupijų. Tada parodai susidomėjimą, sėdi ir važiuoji. :)) Derėtis čia reikia VISUR ir VISADA (aišku, tik be brand'inėse parduotuvėse). Beje, čia visos autorikšos važiuoja dujomis, nes buvo priimtas įstatymas neleidžiantis joms kitaip važiuoti. Sako, kad dėl to sumažėjo oro užterštumas mieste, nes jų (autorikšų) čia be galo daug.

Eilinis gatvės vaizdas

SIM kortelė
Šiandien ėjau nusipirkti SIM kortelę. Tad iki gruodžio 30 dienos mane galėsit pasiekti tik šiuo numeriu: +919654987881. Lietuviškas numeris padėtas į stalčių ir tik labai labai retai aš jį įsijungsiu pasitikrinti, ar kas nors atsiuntė kokį SMS'ą, ar ne. Įdomumas tame, kad taip paprastai kortelės neįsigysi. Nors ji kainuoja 150 rupijų (~7,5Lt) su 88 rupijų papidlymu, bet perkant kortelę, reikia turėti su savimi fotonuotrauką ir paso ir vizos kopiją. Tai greičiausiai dėl to, kad išvengti teroristų (o jų išpuolių sakė čia būna beveik kasdien).. Na, bet aš pats neturėjau nuotraukėlių pasinių (pamišau Lietuvoje pasidaryt), tai teko eiti į foto saloną (o jis čia už 50 metrų, kur daug visokiausių parduotuvių) ir už 90 rupijų (~4,5Lt) pasidariau 8 nuotraukėles. Labai kokybiškai, ir pasakyčiau labai pigiai. O kortelę įsigijau iš Vodafone. Nežinau, ar tai pigiausia, bet sakė, kad mobiliojo ryšio operatorių kainos yra panašiai žemos. O Vodafone yra žinomas ženklas, todėl matyt jį ir pasirinkau. O gal dėl to, kad bendragyventojai irgi jas nusipirko.

Bendragyventojai 
Iš viso viešubyje iš Aptech mokymų centro gyvena 8 žmonės. Mes trys lietuviai: aš, Linas ir Rytis, bei dar penki žmonės: Rašit ir Omano, Richardo iš San Salvadoro, Dalmer iš Kubos ir dvi panelės iš Indonezijos - Asti ir Deizy. Mes su jais visada pusryčiaujame ir vakarieniaujame (tai gauname viešbutyje), o aš su Rašit, Asti, Deizy ir Dalmeriu kartu lankome kursus. Linas su Ryčiu ir Richardo kartu lanko kitą kursą. Šiandien labai gražiai pakvarieniavom, pakalbėjom, pasipasakojom apie savo šalis (aš apie lietuviškus šokius truputį papasakojau). Manau su jais tikrai bus labai labai smagu, geri žmonės susirinko. ;)

Mūsų nauja šeima (our new family)

Divali!
Spalio 26 dieną visas Delis švęs Divali. Tai lyg nauji metai, ar šv. Kalėdos Lietuvoje. Prieš jį visi perka dovanas, o spalio 26 dieną dovanomis apsikeičia. Divali yra regioninė šventė. Kiekvienas Indijos regionas turi savo specifinę šventę skirtingu metų laiku, tad Delis turi Divali. Iš tikrųjų, Divali tai šviesos festivalis, bet žmonės per šią šventę taip pat šaudo fejerverkus. IR fejerverkų (kaip mums sakė) būna labai daug. Per šią šventę nėra kažkokios konkrečios vietos, kur žmonės susirenka švęsti (Delyje jaučiu tai būtų nesamonė), bet jos metu išeina iš namų ir švenčia šalia namų. Mums dėstytojai Divali metu parekomendavo neiti į parduotuves, turgus, nes prieš Divali ten būna labai daug žmonių, o ir kainos yra šiek tiek didesnės. Įdomu bus pamatyti, kas čia Delyje vyks spalio 26 dieną. :))

Paskaita
Šiandien paskaita prasidėjo nuo išsamesnio žmonių pažinimo. Žmonės pasakė kas yra, iš kur, ką dirba ir dar reikėjo įvardinti ką mėgsta veikti laisvu laiku ir kada bus gimtadienis. Pasirodo turėsim kelis gimtadienius šiuo laikotarpiu. :)) Paskaitos metu internetas yra atjungiamas ir juo negalima naudotis. Labai gerai, nes nesinervini, kol  puslapis užsikraus. :)) Paskaitos metu duoda vandens, arbatos, kavos. Per įžanginę paskaitą davė ir užkandžių. Bet vanduo ten iš tikrųjų gelbėja. Labai kartais troškina...

Iškaba prie įėjimo į pastatą

Mūsų klasė

Po prisistatymo dėstytoja pradėjo skaityti kursą. Šiek tiek papasakojo įvairių dalykų, susijusių su kompiuterine grafika. Pasakė, ką mes mokysimės ir kokiu eiliškumu. Keli dalykai buvo žinomi, bet keli dalykai buvo patvirtinti arba papildyti. Ateityje tikrai manau pravers. :)) O be to, paskaitos pabaigoje dėstytoja šiek tiek papasakojo apie patį Delį, apie kelias prekybos vietas (pvz, kad elektroninius prietaisus galima pirkti tik vienoje vietoje, jei pirksi kitur, tai beveik 100%, kad daiktas bus padirbtas, o indai labai gerai moka viską padirbinėt.. labai).. Ir, kaip suprantu, beveik kiekvieną kartą mums po paskaitos papasakos ką nors naudinga.

Pabaigai. Delis niekada nemiega.. Dabar jau tuoj dvi valandos, o už lango girdisi visokie garsai (ir pypsiai).

Iki kito karto,
V!

Šiandien - į mokymų centrą

Namaste!

Šiandien didžiausias iššūkis - pirma diena mokymo centre. Keltis reikėjo labai anksti, nes į kursus išvežė po 8:15 vietiniu laiku, pusryčiai nuo 7 iki 8. O kai skirtumas tarp Lietuvos laiko ir Indijos yra 2 val. 30 min., tai keltis reikėjo prieš 5 valandą Lietuvos laiku... Dar reikia šiek tiek laiko priprasti prie šito. :))

Taigi 8:15 visi (mano viešbutyje gyvena dar keturi mano bendrakursiai) susirinkome viešbučio vestibiulyje ir laukėme, kol mus nuveš į mokymų centrą. Atvažiavo vairuotojas, visi penki susėdome į jo taksi (gale merginos sėdėjo atsisukusios vienas į kitą) ir jis nuvežė mus į mokymų centrą. Pats centras tai beveik gyvenamame name, iš išorės jokios nuorodos, nieko. Užlipome į ketvirtą aukštą ir ten suradome kelis kabinetus, o viename iš jų yra kompiuterių klasė, kur mes, visi 30 (tiek žmonių kurse), susėdome. Įdomus toks "mokymų centras". Paklausus aplinkinių gyventojų įtariu jie nepasakytų kur jis yra. :)) Nuotraukų dar nepadariau, bet jų bus vėliau...

Pirma diena buvo susipažinimui. Susipažinome vienas su kitu: atsistoję pasakėme kas esame, kaip vadina žmonės, kur ir ką dirbame. Vėliau trumpai pristatė Aptech mokymų centrą (o tai yra labai didelė tarptautinė mokymų organizacija), kaip vyks kursai (kasdien nuo 9 ryto iki 1 valandos dienos), bendrą tvarką (kad reikia 95% paskaitų lankyti) ir t.t. Smagiausia dalis buvo, kai pradėjo dalinti knygas (jos yra įskaičiuotos į kurso kainą). Visų pirma išdalino po 72 psl. knygą, po to 88 psl. ir dar davė  164 psl. knygą. O po to prasidėjo visas džiaugsmas: 834 psl. Adobe Flash Professional CS 5 biblija (taip ant tos knygos ir parašyta), 1042 psl. Adobe Photoshop CS5 biblija ir (nužudymui) 1307 psl. Adobe Dreamweaver CS5 biblija. Paskutinės trys knygos išleistos Wiley-India leidykloje. Įdomu tai, kad ant knygų parašyta jų kaina ir jos atitinkamai kainuoja 599 Rs (~30Lt), 629 Rs (~31,5Lt), 629 Rs (~31,5Lt). Jei šias tris knygas pirkčiau per Amazon.com, tai man kainuotų 35USD+28USD+32USD=95 USD (~240Lt, vietoj beveik 100Lt Indijoje). Ir viskam susidėti gavome kuprinę. :)

Mokymo medžiaga. :)) 

Mus mokys dėstytoja, kurios vardas Rimi. :)) Kursiokai mano iš viso pasaulio. Yra iš Afrikos, ir iš Indonezijos, ir Omano, ir Kubos, iš Afganistano, Azerbaidžiano ir kitų. Labai mažai europiečių (yra vienas baltarusis).. Nors gal ir gerai, bus proga pramokti šiek tiek kitokių anglų kalbos tarmių. :)) O kursas mano vadinasi, jei kas praleidot, "Certificate in Proficiency in Web Designing".

Maistas
Kiek čia valgėm maisto (iš gatvės dar nedrįstam), tai jis visai normalus. Nėra labai aštrus. Pusryčiams gauname normaliai pavalgyti, pietūs yra mūsų reikalas ir reikia mums ieškotis kur valgyti, o vakarienė vėl viešbutyje. Vakar vakarienei valgėm vištieną (jaučiu jos bus pakankamai per tas likusias 69 dienas) su ryžiais ir daržovėmis. Davė ir desertą. Maistas nėra labai aštrus, nes sakė organizatoriai paprašė, kad maistą darytų su mažiau aštrumo. ;) Gal ir gerai, pradžiai. O šį vakarą maistas buvo labai skanus ir šiek tiek aštresnis. Mėsa, daržovės skaniai labai paruoštos. Aišku viskas su ryžiais.. Buvo šiek tiek agurkų, pomidorų..

Elektra, internetas
Iš kolegų girdėjau, kad visoje Indijoje (ir Delyje) dažnai dingsta elektra. Tačiau per šitą laikotarpį, kiek mes čia esam, elektra dar nebuvo dingusi nei karto. Ji visada yra. Rozetės čia yra kitokios nei pas mus, bet europietiški kištukai tinka. Internetas viešbutyje veikia belaidis. Slaptažodis labai sunkus: 0123456789. Tik internetas čia labai lėtas (išlepę lietuviai..) ir kartais stringa. O mokymų centre tai iš viso beveik nėra interneto, kaip Lietuvoje pradžioje būdavo: įvedi adresą ir eini arbatos ar kavos pasidaryti. :)) Bet... nereikia norėt, kai 30 žmonių vienu metu pasitikrina savo Gmail'ą.

Viešbutis
Kaip rašiau, viešbutis čia tikrai neblogas. Kažkur radau, kad viena naktis jame kainuoja apie 4000 Rs (~200Lt). Bet čia visai prie pat yra kavinės, parduotuvių daug visokių. Matėm vakar ir vieną prakybos centriuką. Dideli prekybos centrai čia nėra populiarūs. Šiandien buvau pasidaryti pasinių nuotraukų (nes pamiršau Vilniuje), tai už 8 pasines nuotraukas sumokėjau 90 rupijų (~4,5Lt). Gal reiks daugiau pasidaryti...

Vaizdas pro mano langą. Aplink daug medžių, bet ir dar daugiau dulkių.

Mašinos
Mieste visur labai daug mašinų, tuk-tukų ir žmonių. Kaip kursų kuratorius pasakė, Delis niekada nemiega. Išėjus 3 valandą nakties į gatvę tikrai joje rasi nemažai žmonių, ir eismas vyks. Be tuk-tukų čia yra ir daug lengvųjų mašinų. Populiarios Mazdos, Toyotos, Tata (vietinė markė), vos tik kelis Volkwagen'us mačiau. Autobusai dažniausiai čia Tata.

Šunys
Šiandien pirmą kartą Indijoje pamačiau gatvėje vaikščiojančią karvę! Jų čia tik viena kita po visą miestą vaikšto. Užtat visame mieste pilna šunų. Jie vaikšto laisvi, niekas jų nevarinėja, gatves kerta kada tik nori. Pilni pakampiai dienos metu miegančių šunų, o ir šiaip šunys čia labai atsipalaidavę, kaip apsipūtę ko nors atrodo. Ir pilna jų visur.

Adresai
Adresai tai mums čia košmaras. Nieko neįmanoma suprasti. Pvz. mūsų viešbučio adresas yra E-147, Saket. Reiktų suprast, kad čia E blokas Saket rajone ir 147 namas. Gal. :)) Mokymų centras yra D-52, South Extension Part-1. Neblogas adresas, ane? :)) Tai kol kas dar nesuprantam nieko adresuose, bus matyt kaip bus toliau. :)

Šiandien mes trise buvom Lietuvos ambasadoje Indijoje. Apie tai parašysiu kitą kartą. :))

O iš tikrųjų.. Jei esat kada nors matę kokį filmą susijusį su Indija, tai čia viskas labai labai panašu.. :) Kontrastų šalis.. Labai didelis tarp vargingų žmonių ir labai turtingų žmonių...

Iki kitų kartų!
V!

Pirma diena Indijoje

Namaste!

Indijoje labai daug žmonių dirba. Per pirmą dieną pastebėjom, kad čia daug žmonių turi po mažą savo funkciją. Pvz. kai nusileidom oro uoste, vienas žmogus mus pasitiko, du visiškai kiti nuvežė į viešbutį, dar vienas nunešė daiktus iki registratūros, ir dar vienas mus užregistravo. Kai buvom šiandien banke, tai vienas žmogus atidaro duris, kitas nuveda iki reikiamos vietos, trečias mus išklauso ir padaro tam tikrą operaciją, ir ketvirtas išmoka pinigus. Visi turi darbo. ;)

Delio oro uostas (jei atidžiau pažiūrėsit, tai tolumoj pamatysit smogą)

Taigi, Delio oro uoste iš pačio ryto (nusileidom apie 5:30 val. vietiniu laiku, o jis skiriasi nuo Lietuvos 2:30 val.) buvo smogas ir keistas kvapas. Smogas ir keistas kvapas lydėjo mus visą dieną. Gerai, kad mano nosis užgulta, ir nelabai jaučiu aš to kvapo. :)) Matyt pripratusi užsisklęsti kai pajaučia didelę svetimo kvapo koncentraciją. :DD Tai kaip ir rašiau, mus į viešbutį nuvežė su mašina du vyrukai. Vairavimo ypatumai čia nepavydėtini. Manau, kad vairuotojo pažymėjimai jiems yra nereikalingi. Visiškai. Visi važiuoja kaip nori, kada nori. Tokiomis sąlygomis lietuviai jau seniai būtų sustoję, ar bent jau (kaip visada) susinervavę. Bet indai tikrai nesinervuoja. Nei kiek. Važiuoja ir pypina. O pypina tikrai labai labai dažnai. Aš manau mūsų vairuotojas labai tvardėsi, tai supypino tik 5 kartus. O dabar prie viešbučio lango yra gatvė ir joje pypina pastoviai, būtų nesamonė, jei nepypintų. :) Bet kažkaip įpranti prie to garso, ir tiesiog ignoruoji. Linas sako: "matyt jei pypsas neveikia mašinos į gatvę nevažiuoja". ;) :D

Standartinis viešbučio kambarys

Viešbutis geras. Mes kiekvienas gavom po atskirą kambarį, bet gyvenam prie pat. Kambariuose yra virtuvėlė (su kriaukle ir šaldytuvu), dušas/tualetas, televizorius, spinta, staliukas, fotelis, dvigulė lova, kondicionierius, ventiliatorius palubyje, yra išėjimas į terasą, kuri sujungta su greta esančiu Ryčio kambariu. Apsigyvenę viešbutyje gavome pusryčius: kiaušinienė, sausi pusryčiai, skrebutis, džemas,  arbata arba kava. Nieko labai ypatingo, bet viskas normaliai. Buvo skanu. Pavalgę apsunkom ir nusprendėm šiek tiek numigti. Bet prieš tai nutarėm, kad turim šiandien aplankyti patį Delį, nes diena buvo visiškai laisva.

Po dviejų valandėlių miego lovoje (nes prieš tai turėjom progos miegoti tik lėktuve) išsiruošėm į miestą. Oras neskaitant to, kad smogas visada, labai geras. Saulė šviečia (bet per smogą negali giliai prasiskverbti), šilta, apie 30 laipsnių šilumos. Mes vaikštome su šortais ir maikėmis. Išėjom ieškoti metro stotelės, kuris mus turėjo nuvežti iki centro. Eidami pamatėm kaip iš tikrųjų Delis (ir matyt visa Indija gyvena): gatvėse visiškas chaosas, pilna tuk-tuk'ų, visi važiuoja kaip tik nori (bet niekas nepadaro nei vienos avarijos). Į mus visi žiūrėjo kaip į kokius ateivius (pagalvokit kaip jūs žiūrit į kokius kiniečius ar japonus Lietuvoje...). Beveik kiekvienas tuščias tuk-tuk'as mus siūlė pavėžėsią iki metro, bet mes buvom nusiteikę nevažiuoti su jais, o patys savom kojom nueiti iki metro (mums pasakė, kad jis už 1 km kelio). Gatvėse pilna įvairiausių darbininkų: siuvėjų, batų blizgintojų, šiaip meistrų.. Jei matėt kokį filmą su Indija, tai tikrai viskas taip iš tikrųjų ir yra. :)))


O dėl metro tai iš tikrųjų nemelavo, po 1 km priėjome metro stotį Saket. Ten kasoje nusipirkome metro bilietus po 25 rupijas (apie 1,20Lt), bet pardavėjas ne taip suprato, kuri mums stotelė reikalinga (arba mes, pirmą kartą nežinojom kur mums iš tikrųjų reikia), todėl pardavė brangesnius bilietus (mokėti iš tikrųjų reikėjo po 18 rupijų, 0,9Lt). Metro labai naujas, labai šiuolaikiškas, tvarkingas (nepalyginus su kitkuo Delyje). Jis važiuoja labai labai dažnai (kas 1-3 minutes), tad nusigauti iki centro buvo sudėtinga. Nuvažiavome greitai. Išlipome centrinio sekretoriato stotelėje. Prieš tai paanalizavę žemėlapį ten turėjome rasti Indijos parlamentą, prezidento rezidenciją  ir kitus svarbius Indijai objektus. Bet tik išėję iš metro buvome užklausti tuk-tuko vairuotojo indo, ko ieškome ir jei ieškome parlamento jis yra ten ir taip pas pasiūlė mus ten nuvežti už 40 rupijų (apie 2Lt). Mes ilgai negalvojom ir sutikom. Tuo labiau, kad tuk-tuku dar nei karto nebuvome važiavę ir norėjosi pabandyti.

Labai populiari Delio transporto priemonė, tuk-tuk'as

Ir visai nesuklydom. Tuk-tuk'o vairuotojas buvo labai geras, nuvežė mus iki parlamento, prezidento rezidencijos ir leido mums pasivaikščioti. Mes jo buvom paklausę, kur galima skaniai pavalgyti ir apsipirkti, tai jis pasakė, kad tuoj pasidės savo tuk-tuk'ą ir pasiims mašiną ir nuveš mus iki tos vietos, kur rasime pavalgyti ir kažką nusipirkti. Ir visa tai už papildomus 60 rupijų (~3Lt). Tai už 5Lt vairuotojas mus pavažinėjo po populiarias vietas ir nuvežė toliausiai iki prekybos taško. Ai, dar buvom pakeliui sustoję į suvenyrų parduotuvę (bet nusprendėm, kad mums dar per anksti ten pirktis), jis palaukė, tada nuvažiavom į turizmo informacinį centrą, kuriame pasiklausinėjom šiek tiek apie vietines keliones ir artėjančias formulės varžybas, jis palaukė ir tada nuvežė iki prekybos vietos. Atidavėm mes jam 60 rupijų, jis buvo labai labai patenkintas ir mūsų keliai tam kartui išsiskyrė. O prekybos vieta ten nežmogiškai didelė. Ten firminių parduotuvių rojus! Ir kiekvienos po 3-4 tai tikrai. Visa prekybos vieta apima tokią apskritimą, kurio viduje yra parkas, o aplink jį yra daug vienodų pastatų (sužymėtų raidėmis), kuriuose įsikūrusios parduotuvės.

Toje aikštėje praleidome labai daug laiko, nieko nenusipirkome (nes mums nieko nereikėjo), bet nuėjom į restoraną pavalgyti. Buvo velniškai skanu, tik kad velniškai išdraskė mums piniginę. :)) Pavalgę nuėjom į metro, nusipirkom šį kartą tinkamus bilietus (po 18 rupijų) ir išvažiavom namo.. 

Grįžę nulėkėm į netoli esantį turgelį. Čia nusipirkom dezinfekciniais tikslais vietinio viskio (viskis čia sakė populiarus) už 240 rupijų (~12-13Lt). Įdomu tai, kad maksimali mažmeninė pardavimo kaina yra užrašyta tiesiai ant butelio prie pagaminimo datos. Ir pardavėjai negali parduoti didesne kaina. Taip pat pirkom vandenį plastikiniame butelyje, tai jo kaina irgi buvo užrašyta ant pačio butelio. 

Per visą dieną nemačiau nei vienos šventosios karvės.. Matėm tik daug šunų, kurie vaikšto laisvai ir miega kur tik nori.. Ir tikrai nemačiau, kad koks šuo būtų užpuolęs kokį žmogų. 

Tokia va pirma mūsų diena Indijoje. :)) Daug visokių įspūdžių: pasijutome, kaip kokio nors filmo apie Indiją veikėjai. Indai paslaugūs ir draugiški žmonės, jie nori visada padėti, bet dažniausiai už tai kažką gauti. Būna ir labai labai priekabių, kurie neatstoja nuo tavęs. Čia įdomu, ir tikrai reikia aplnkyti. :))

Gerai, čia jau tuoj laikrodis rodys 00:30 val.  ir man laikas miegot, nes rytoj jau veš mane į mokymų centrą, kur susipažinsiu su kursiokais. Pusryčiai nuo 7 iki 8 ryto, o 8:15 val. jau išvažiuojam. Uch. Keista taip anksti eit miegot. ;)

Parašysiu kaip sekėsi mokymų centre rytoj! 

Viktoras

Mes jau Indijoje

Namaste! (čia indiškai labas, o pažodžiui: aš lenkiuosi tau)

15 valandų kelionės ir mes jau Delyje!

Kodėl rašau "mes"? Ogi todėl, kad Vilniaus oro uoste susitikau su dviem kolegomis, kurie irgi važiuoja į tą patį Aptech mokymų centrą. Buvo man Snieguolė iš BLS minėjusi, kad kartu važiuos du lietuviai (Rytis ir Linas), bet netikėjau, kad jie važiuos kartu su manimi (tuo pačiu skrydžiu). Oro uoste juos susitikau ir kartu keliavom iki galo. Ir 70 dienų ten pat gyvensim.

Ogi viskas prasidėjo Vilniuje. Finnair skrydžių bendrovė priėmė mūsų bagažą (užregistravo iki Delio) ir praėję įprastinę patikrą laukėme lėktuvo pakylant. Pakilom, jokių bajerių nebuvo, davė atsigerti sulčių ir kavos arba arbatos. Nieko daugiau.

Leidžiantis Helnsinkyje (nes per jį skridome) matėme labai gražius didelius debesis. :)) Ir Helsinkyje turėjom sulaukti kito skrydžio, kuris vyks po panašiai 6 valandų. Kolektyviai pasitarę nusprendėme nuvažiuoti iki Helsinkio ir ten prastumti kažkiek laiko. Nuvažiuoti nuo oro uosto iki centro yra gana paprasta: kas 20 minučių kursuoja Finnair (o ten su Finnair labai daug kas yra..) autobusas, kuris per 30 minučių nuveža iki centro ir į vieną pusę kainuoja 6,20€.

Helsinkyje apvaikščiojom centre šiek tiek. Nuėjom iki soboro, iki uosto. Ant suoliuko atsisėdom ir suvalgėm paskutinę lietuviškos tamsios duonos riekę, dešros, paragavom vietinio alaus, ir po kiek laiko nusprendėm važiuoti į oro uostą. Ten pasitrainiojom biški, užkandom ir laukėm savo skrydžio. Pradėjom pro pasų patikrą, iki savo vartų ir po kiek laiko prasidėjo laipinimas. Lėktuvas didelis, 6 eilės (po dvi prie langų ir keturios per vidurį).

Skrydis praėjo labai sklandžiai. Nors skridom naktį, bet pavyko ir užmigti. Pavalgėm, pažiūrėjau kelis filmus (tiksliau filmukus, nes žiūrėjau Tomą ir Džerį (nostalgija...) ir Ratai II), pamiegojau ir netrukus atskridom į Delį. Delyje praėjom pasų patikrą, suradom (ačiū Dievui) savo bagažą ir mus prie išėjimo pasitiko vienas iš projekto koordinatorių (turbūt :D) ir mus perdavė kitiems dviems vairuotojams, kurie mus nuvežė iki viešbučio.

O apie pirmą dieną Delyje ir viešbutį parašysiu kitą kartą. :))
Viktoras

Lagaminas!

Sveiki,

Kaip man nepatinka krautis lagamino. :)))) Nu bet, reikia..

Taigi savo mantą suskirsčiau į tris dalykus: piniginę, kuprinę ir lagaminą. Viską, kas yra juose aprašau žemiau:

• Vasarinės kelnės, džinsai, šortai, maudymosi šortai
• 8 maikės (tarp jų ir su užrašu "Lietuva"), 8 triusikai, 8 poros kojinių :)
• "Vingio" maikutė, "Vingio" šortai 
• 3 marškiniai trumpomis rankovėmis, džemperiukas be kapišono, sportinis treningas
• Oficiali apranga: kostiuminės kelnės, išeiginiai batai, 2 marškiniai ilgomis rankovėmis, šlipsas
• Vasariniai batai, basutės
• Kepurė nuo saulės
• 40 monetų po 1 krepšinio litą dovanoms 
• Higienos reikmenys: dušo želė ir šampūnas, kempinė dušui, dezodorantas, dantų šepetėlis, dantų pasta, skutimosi peiliukas, skutimosi putos, muilas, dildė nagams, žirklutės nagams kirpti, 2 rankšluosčiai.
• Vaistai: aktyvintos anglies tabletės, Smecta, Falimintas, paracetamolis, bintas, antiseptinis purškalas, elastinis bintas, medžiaginis pleistriukas, vata, Psilo balzamas, dezinfekcinis skystis (su alkoholiu), žvaigždutė
• Pinigai: 1590 indiškų rupijų (neklauskit iš kur gavau :)), 150 JAV dolerių, 40 eurų.
• Kreditinė kortelė, debetinė kortelė, asmens tapatybės kortelė, prisijungimo prie banko kodai, keli litai.
• Nešiojamas kompiuteris, pelė, įkroviklis. 
• Mobilusis telefonas, įkroviklis.
• Kelios (ghm ghm) dovanėlės nuo bendradarbių kurios jau buvo Aptech mokymų centre simpatijoms.
• Ir... aišku.. dar kelios smulkmenos (tušinukas, užrašų knygutė ir pan. :))

Važiuoju su:

• džinsais
• striuke (plonyte)
• batais
• džemperiu (jo gali prireikti gruodį :))

Visada prie savęs turiu pasą, lėktuvo bilietus (įsėdimo bilietus), draudimą, skiepų pasą. 

Rytoj mano lėktuvas kyla 11:45. Skrisiu dar su dviem lietuviais: Ryčiu ir Linu. Per Helsinkį, ir ten turėsim apie 6 valandas laikui prastumti. Spalio 20 d. apie pusę 6 ryte jau pasieksim delį. :) 

Kitas įrašas bus iš Delio! 

Viktoras

Pasiruošimas Nr. 2

Sveiki!

Tęsiam pasiruošimą kelionei į Indiją. Liko man mažiau nei savaitė! Jau spalio 19 d. kilsiu į Indiją!

Liko dovanėlės, susikrauti lagaminą (čia sunkiausia man užduotis), pramokti indų kalbos (bent jau labas ir ačiū) ir padaryti išleistuves. :))

Antrą hepatito A ir  B skiepą galima darytis tik praėjusius ne mažiau nei mėnesiui po pirmojo skiepo (o du skiepai yra būtini, trečias tik užtvirtinimui), todėl šiek tiek daugiau nei po mėnesio ėjau pasiskiepyti. Tuo pačiu man padarė ir skiepą nuo stabligės/difterijos. Tai vėl abi rankos buvo subadytos. Šį kartą jaučiaus geriau, nes po vidurių šiltinės skiepo buvau visiškai apdujęs ir nedarbingas. :)) Iš viso skiepai kainavo 591Lt (po 200Lt nuo Hepatitų, 90Lt stabligės/difterijos, 74Lt vidurių šiltinės, +6Lt už skiepų pasą ir 3x7Lt už vakcinavimą).

Dovanėlės reikalingos tiems, kurie kartu su manimi studijuos tą kursą ir su kuriais teks praleisti 10 savaičių kartu. O 30 dovanėlių, kurios užimtų nedaug vietos, gauti sunku ir jas pervežti reiktų atskiro lagamino. Todėl sugalvojau, prisimenant Lietuvoje vykusį Europos vyrų krepšinio čempionatą paruošti dovanų po 1 proginį krepšinio litą. Kaip aš tokį kiekį gavau tebūnie paslaptis, bet atsiminimui apie Lietuvą ir čia vykusį ypatingą mums renginį tikrai užteks. ;)

TO DO sąrašas:

• Lėktuvo bilietai: YRA
• Pasas su viza: YRA
• Draudimas: YRA
• Skiepai: YRA
• Lagaminas sukrautas: NE

Lieka sunkiausia užduotis - susikrauti lagaminą. Parašysiu apie tai, ką ten dėsiuosi. :) 

V!