2011 m. gruodžio 20 d., antradienis

Varanasi


Namaste! (arba jau beveik „Sveiki!“)

Delyje šiuo metu labai šalta: dieną apie +20°C, o naktį nukrenta net iki +3°C . Rytais būna labai labai didelis rūkas. Skrydžiai, traukiniai šiuo metu yra atidedami, atšaukiami, gatvėse pilna spūsčių. Mes patys jau nešiojam rūbus ilgomis rankovėmis, o naktį miegam su maikėmis. :)))

Ačiū Aistei, kuri prieš kelionę mus paruošė ir papasakojo labai daug dalykų apie Varanasį. :)

ĮSPĖJIMAS! Kai kurie žemiau aprašyti faktai gali šokiruoti, sukelti blogas emocijas. Rekomenduoju silpnų nervų ar jautriems skaitytojams spausti čia. Bus kalbama apie mirtį.

Praėjusį savaitgalį buvome Varanasyje – šventajame ir labiausiai piligrimų lankomame mieste Hindų religijoje. Varanasyje susitinka trys upės: Gangas, Varuna ir Asi (iš to ir kilęs Varanasio pavadinimas). Viena Gango pusė yra apgyvendinta, o kitoje pusėje nėra jokių pastatų, tai yra todėl, kad per musonų sezoną vanduo pakyla labai aukštai ir viską, kas yra kitoje upės pusėje nuplauna.

(Nuotraukų ieškokite blogo viduryje.)

Jei pasirinksite Varanasį kaip pirmą savo kelionės Indijoje tašką, labai gerai pagalvokite. Palyginus su Deliu, miestas yra labai labai purvinas (žymiai purvinesnis nei Delis) ir visose vietose yra tris-keturis kartus daugiau žmonių nei senajame Delyje (o senajame Delyje tikrai jų labai daug!). Gatvės Varanasyje yra labai siauros (1-1,5 m.), ir pilna karvių "blynų". Pasiklysti mieste - 100%. Geriau aplankykite kelis objektus Delyje, susipažinkite su Indijos gyventojų principais ir gyvenimo būdu ir tada jau važiuokite į Varanasį.

Varanasyje žmonių tikėjimas yra labai didelis. Pagrindinė deivė – Šiva, ji yra deivė griovėja ir kartu su dar dviem dievais (Brahma ir Višnus) sudaro šventąją trejybę. Mieste daugiau nei 90% visų šventyklų yra būtent Šivos šventyklos, žymiai daugiau bet kur kitur Indijoje. Mieste daug šventųjų žmonių. Jie išsipaišę baltai.

Žmonės tiki, kad šventoji upė Gangas, kuri teka per Varanasį išeina iš Šivos, sėdinčios ant kalno Himalajuose, galvos. Gange žmonės maudosi (ten gyvenantieji, kiekvieną rytą), plauna rūbus, geria vandenį, pasiima vandens namo (prie įėjimo prie vandens parduodamos plastmasinės talpos). Miesto vandentiekis yra išfiltruotas Gango vanduo – prie upės stovi 3-4 filtravimo pastatai, kurie ima vandenį iš upės, filtruoja, dezinfekuoja ir tiekia miestui. Be to, į Gangą yra beriami sudegusių kūnų pelenai, taip pat ir kūnai tų, kurių negalima deginti.

6 mirčių tipai, kurie nedeginami:
  • Vaikai iki 13 metų, nes jie yra mūsų gėlės ir gėlės negali būti deginamos 
  • Nėščios moterys, nes jos nešioja gėles savyje 
  • Šventieji žmonės Sadu, nes jų sielos ir taip grynos 
  • Gyvūnai, nes jų sielos nesuterštos 
  • Kobros įkandimas, nes kobra yra gyvūnas ant Šivos kaklo ir siela tampa gryna 
  • Raupsais sergantys žmonės 
Ką daro su jais? Ant kūnų apvynioja akmens luitus ir įmeta į upę. Mes nematėme, bet skaičiau, kad kartais kūnai atsiriša nuo akmenų ir pakyla į vandens paviršių..

Gyventojai sako, kad upė yra 35 metrų gylio, joje gyvena visokiausios žuvys, net Ganginiai delfinai. Sakė žuvis gaudo ir pardavinėja turguje. Įsivaizduokit ką jos valgo.

Hinduizmo žmonės tiki, kad mirtis yra geras dalykas, nes po mirties siela patenka į nirvaną. Mirties apeigas atlieka tik vyrai (nes moterys verkia), ir jie tiki, kad bent viena ašara sutrukdo sielai patekti į nirvaną . Kas atlieka pagrindinę apeigą priklauso nuo to, kas mirė (pvz. jei miršta motina, tai apeigas atlieka jaunausias sūnus, jei tėvas – vyriausiais ir pan.). Prieš atliekant apeigas, žmogus turi nusiskusti visus plaukus, išsimaudyti Gange ir apsirengti baltai. Kūnas yra specialiai paruošiamas gatuose, ir keturiems vyrams nešant iki deginimo vietos šaukia: „Rama nama satya hai“ (reiškia: dievo Rama vardas yra tiesa).

Natūraliai deginti galima tik sava mirtimi numirusius žmones. Vienam žmogui reikia apie 200 kg malkų (1kg apie 150 rupijų), kūnas dega 3-4 valandas. Vyrų nesudega krūtinė, moterų – dubuo, po 3-4 valandų jie yra paimami ir išmetami tiesiai į upę. Per parą yra sudeginami apie 300 kūnų, jie deginami visą parą. Yra suskirstytos vietos, kur deginami žemiausios klasės, vidutinės ir aukščiausios kastų kūnai. Įdomu tai, kad ten nėra jokio blogo kvapo! Jaučiasi tik deginamos malkos ir nieko daugiau. Vietiniai sako, kad tai Šivos įtaka.

Šventąją ugnį žmonės perka iš vienos šeimos, kuri jau 3500 metų be perstojo visus metus visą parą ją prižiūri. Nors ši šeima yra iš žemiausios kastos, bet ji yra žinoma ir svarbi visai Indijai. Nusipirkęs ugnį pagrindinis apeigų atlikėjas ją užsideda ant šiaudų pluošto ir ją nuneša iki tos vietos, kur yra paruoštas kūnas ir padega.

Šventoji amžinoji ugnis. NUOTRAUKA IŠ INTERNETO!

Jei žmogus pateko į avariją (ir dar keliais atvejais), jis negali būti deginamas natūraliai, tam yra naudojama elektrinė krosnis. Deginant kūną elektrinėje krosnyje jis sudega per 1 valandą.

Miestas prie vandens yra suskirstytas į gatus (angl. ghat). Gatas yra laiptai, kurie veda iki šventosios upės. Varanasyje oficialiai yra apie 100 gatų, bet vietiniais sako, kad jų yra virš 300. Kai plaukėme su valtimi, tai matėme labai daug tokių gatų, kiekvienas iš jų turi pavadinimą. Yra deginimo gatai (ten ir yra kremuojami kūnai) ir yra maudymosi gatai (po ceremonijos visi vyrai turi išsimaudyti Gango vandenyje).

Kiekvieną dieną po 18 val. kai saulė nusileidžia, vyksta atsisveikinimo su Gangu ceremonija skirta pasaulio taikai. Prie upės vyrai atlieka specialią ceremoniją, kuri trunka apie pusvalandį.

Iš tikrųjų, tai pasijutome kaip labai realioje inscenizacijoje, kuri parodo kaip viskas vyko prieš tūkstančius metų... Yra dalykų, kurių pasakoti negalim, tai reikia patirti... O ten antrą kartą tikrai nenorėčiau sugrįžti...
Netoli pagrindinių gatų

Žmogus prausiasi Gange

Alka viešbutis iš valties

Deginimo gatai

Prausimosi gatai

Šventasis valtyje

Saulėlydis

Varanasio gatvės. Senamiestyje jos visos tokios!

Atsisveikinimas su Gangu

Atsisveikinimas su Gangu

Rytas Varanasyje. Labai tirštas rūkas.

Žmonės maudosi Gange

Rytas

Čia trūksta Lino. :))

Gal ir ne viską ką sužinojau papasakojau... Jei norite pasiskaityti daugiau, informacijos ieškokite Google.

Kelionė
Miegojome viešbutyje Alka, kuris yra ant Gango kranto. Labai geras viešbutis, jei kada važiuosit į viešbutį, rekomenduoju ten apsistoti. Be to, ten labai geras vegetarinis restoranas ir maists pakankamai pigus (už Tali, tokį pietų Indijos maisto rinkinį, sumokėjome 145 rupijas, ~7,5Lt) . Už kambarį mes sumokėjom po 500 rupijų (25Lt), bet dušas ir tualetas buvo bendri (pasirinkome tokį, nes daugiau kambarių jie neturėjo...).

Kelionėje turėjome savo gidą. Jis mums padėjo nepasiklysti, susirasti valtis, kitus dalykus. Jis mus susirado mums einant link pagrindnių gatų. Tiesiog užklausė iš kur esam, kur einam. Ir taip tas dvi dienas mus lydėjo visur. Jis sakė, kad už savo paslaugas nieko neims, bet už tai nori, kad mes nueitumėm į jų parduotuvę. Antrą dieną užėję į jo parduotuvę nieko nenusipirkome, bet už jo gerumą sumokėjome 400 rupijų (po 100 kiekvienas, 20Lt).

Delyje iki oro uosto nuvažiavome ir grįžome su mūsų viešbučio taksi vairuotoju. Nuo mūsų viešbučio iki oro uosto sumokėjom 500 rupijų (po 125 rupijas, nes važiavome keturiese, su metro išeina apie 100 rupijų žmogui ir užtrunka apie valandą, taksi – 20 minučių), grįžtant – 620 rupijų, nes 120 rupijų kainavo autmobilio stovėjimas aikštelėje prie Delio oro uosto.

Lėktuvas pakilti vėlavo dvi valandas dėl prastų oro sąlygų (matomumas beveik nulinis) Varanasio oro uoste. Gerai, kad lėktuve buvom iš anksto užsisakę maisto: už 175 rupijas (25 rupijom pigiau nei perkant lėktuve, ~9Lt) gavome vištienos troškinuką su dviem mažutėmis bandelėmis, desertą ir atsigerti. Grįžtant, pirmą kartą mūsų skrydžių Indijoje istorijoje (ketvirtas kartas), skrydis nevėlavo!

Labai tikiuosi, kad ir gruodžio 30 dieną skrydis nevėluos ir apie 17:30 val. nusileisime Vilniaus oro uoste!

Su artėjančiomis šventėmis!
V!

2011 m. gruodžio 16 d., penktadienis

Liko tik dvi savaitės...

Namaste!

Liko tik 2 savaitės ir mes jau grįšim į Lietuvą.

Čia, Delyje, Kalėdinis nuotaikos nėra. Karštligės irgi. Greičiausiai visi jau dovanas išdonajo per Diwali. :)) Diwalis čia žymiai didesnė šventė ir žymiai daugiau žmonės jai ruošiasi. Bet kalėdinį nuotaiką bando įteikti prekybos centrai. Jei eisi į kokį didelį prekybos centrą, tai tikrai pajusti, kad jie Kalėdinei prekybai yra pasiruošę. "Merry Christmas", žaisliukai, girliandos, eglutės ir visi kiti vakarietiškų prekybos centrų atributai.




Megaujamės šiuo metu Indija kiek tik galim. Kasdien vis sugalvojam ką nors veikti!

Trečiadienis: Akšardamas naktį
Kadangi dar nebuvome matę Akšardamo naktį, o labai norėjome pamatyti ir žinojome, kad ten kasdien vyksta fontanų šou, trečiadienį jau į pavakarę nusprendėme nuvykti ten.

Nuvažiavome, ir kaip tik spėjome ant pirmo muzikinių fontanų pasirodymo (jų per dieną vyksta du: 18:00 ir 19:00 val., ir dar priklauso nuo sezono). Sumokėjome po 30 rupijų (1,5Lt) ir nuėję prie fontano atsisėdome. Po trumpos ceremonijos prie skulptūros užgrojo muzika ir fontanai pradėjo šokti! Tikrai viskas labai gražiai ir įspūdingai atrodė! Jei kada vakare būsit Akšardame, tikrai nepagailėkit 15 minučių ir pažiūrėkit šį šou!



Radau ir YouTube filmuką:

Po fontanų šou nuėjome pavalgyti (ten labai skanus ir pigus vegetariškas maistas) ir dar vėliau užėjome į pačią šventyklą, į vidų. Vidus iš tikrųjų nei kiek nesiskiria nei dieną nei naktį.


Nuotraukos ne mano (iš interneto), nes viduje fotografuoti negalima. Gaila, kad nuotraukos irvideo viso grožio ir įvairumo neperteikia. ;)

Ketvirtadienis: penkių pojūčių sodas
Visai netoli mūsų yra toks sodas, kuris vadinasi Garden of five senses (penkių pojūčių sodas). Tie pojūčiai yra: klausa, regėjimas, lytėjimas, kvapas ir skonis. Nors iš tikrųjų sunku buvo atskirti kur ir kada kokį pojūtį pajusti (matyt gido reikėtų, kad padėtų), bet parkas pats labai gražiai sutvarkytas ir jame labai daug augmenijos, dėl to oras labai geras.



Yra ir pastatų, yra ir kelios vietos pavalgyti (kad būtų skonio pojūtis patenkintas). Buvo ir kupranugaris (matyt kvapo pojūčiui), radome ale labirintą, bet jis tikrai buvo "įspūdingas" (angliškai pavadinome: "amazing" maze). Šiaip tai patiko mums. ;)


Tolumoje per turėklą matosi Qutub Minar


Įėjimas į parką kainuoja 20 rupijų (1Lt) ir parkas dirba nuo 9 iki 18 val. (iki kol sutems).



Ir dar. Parke pilna porelių.. Tolimiausi parko užkampiai, laiptai apsėsti indiškų porelių.. Matyt negalima rodytis jiems viešumoje, tai pasirenka parkus...


Penktadienis: filmas kinoteatre PVR Saket
Sugalvojome nueiti į kino teatrą! Į pasaulinę filmo „Neįmanoma misija: šmėklos protokolas“ premjerą. Suorganizavome žmones (susirinko iš viso 17), nupirkome iš vakaro bilietus (po 200 rupijų, 10Lt į PREMJERĄ!) ir žygiavome į kino teatrą!

PVR yra labai didelis kino teatrų tinklas (nepalyginsi su mūsų Forum Cinemas) Indijoje. Mums pasisekė, kad prie pat mūsų namų (apie 10 žingsnių :D) yra kino teatras.

Mūsų kino teatras

Filmas labai patiko! Labai smagu stebėti jį, kai visa eilė mūsų draugų! Veiksmas vyksta Maskvoje, Dubajuje ir Mumbajuje (Indijos mieste), ir jame vaidina vienas indų aktorius (kuris buvo žaidimo vedėjas "Lūšnynų milijonieriuje"). Labai keista, kai kokia nors gera scena būna, tai visa salė ploja!

Vienas labai keistas dalykas čia yra: kai ateina filmo vidurys yra padaroma pertrauka ("movie break")! Ar galit įsivaizduot?! Vidury filmo padaroma pertrauka! Kad žmonės nusipirktų ko nors pavalgyti, nueitų į tualetą, ar šiaip prasivaikščiotų... Sako, kad taip įprasta daryti yra dėl tradicinių indiškų filmų (bolivudo), nes jie būna labai ilgi (4-5 valandos) ir pertrauką padaryti būtina. Iš įpročio daro ir su Holivudiniais filmais. :) Jei ne pertrauka, viskas būtų žymiai geriau. ;) Bet, bendrai, tai patiko!

Rytoj iš pačio ryto išskrendam į Varansi - šventąjį Indijos miestą. :)

Mintimis jau su jumis!
V!

2011 m. gruodžio 13 d., antradienis

Keturi M: metro, mobilusis ryšys, mokykla ir maistas

Namaste!

Šiek tiek pastebėjimų. :))

Metro
Turbūt pats geriausias dalykas čia yra metro. Kaip jau anksčiau rašiau, jis buvo atidarytas visai neseniai, pirma linija pradėjo veikti 2002 metais, o dabar jau yra 200 km tinklas po visą Delį – pradedant nuo naujausių rajonų, ir baigiant senuoju Deliu, oro uostu.

Taip atrodo metro traukinys, kuris važiuoja iki oro uosto. Jis yra visiškai kitoks nei tie, kurie važinėja  eilinėmis linijomis
Saugumas yra labai aukštas. Prieš įeinant į metro zoną visada būsi patikrintas. Tikrina, ar keleiviai nesineša ginklų/sprogmenų (su metalo detektoriais), tašes taip pat praskenuoja. Panašiai kaip oro uoste. Ir atskirai: merginas ir vaikinus. Prie įėjimų dažnai stovi vyrukai su automatais pasislėpę už smėlio maišų sienos. Ir vėl, dėl saugumo..

Kadangi nuotraukų daryti patiems negalima, tai tenka ieškoti internete. Taip vyksta bagažo patikra.
Kelionės kaina priklauso nuo pradinės ir galutinės stotelės ir ji visada yra skirtinga (nuo 8 iki 30 rupijų, nuo 0,4Lt iki 1,5Lt). Perkant žetoną (tai vienas iš mokėjimo būdų) reikia pasakyti iki kokios stotelės važiuoji ir tą žetoną taip užprogamuoja (užprogramuoja tam tikrą sumą). Kitas mokėjimo už kelionę būdas – metro kortelė SmartCard, apie kurią jau rašiau. Su ja visada gauni 10% nuolaidą, bet tai ne svarbiausia – svarbiausia, kad nereikia pirkti žetonų kiekvienoje stotyje (iš anksto nusipirkti negalima, nes iš metro teritorijos išsinešti žetoną griežtai draudžiama). Jau mažiausiai keturis kartus džiaugiamės, kad turime kortelę, nes matėme labai dideles eiles ir būtų reikėję laukti labai ilgai (bent po pusvalandį), kad galėtume nusipirkti žetoną.

Traukiniuose visada yra sakomi tam tikri pranešimai (hindi kalba ir angliškai), kaip žmonės turėtų elgtis: pvz. keleiviai vyrai neturėtų sėdėti tik moterims skirtose vietose (jos yra atskirai pažymėtos), arba būkite atsargūs, jei pamatysite neprižiūrimą paketą, arba spjaudyti metro traukinyje ir metro teritorijoje griežtai draudžiama, arba negalima sėdėti metro traukinyje ant grindų ir t.t. Ir aišku, kai privažiuojam stotelę, pasako jos pavadinimą po kurio seka pasakymas: „please mind the gap“, matyt iš Londono metro šito išmoko.. ;)

Mūsų metro stotelė


Yra penki pagrindiniai maršrutai (vienas atskiras, kuris už specialią kainą važiuoja į oro uostą). Dalis yra po žeme, o dalis yra virš žemės ir virš miesto. Metro važinėja labai labai dažnai ir labai dažnai būna jie pilni. Keista, kad važiuojant dieną kartais net neįmanoma įlipti į traukinį. Sunku suprasti, kada čia pikas yra...

Delio metro žemėlapis


Negana to, kad kiekviename vagone yra specialios vietos moterims, visų traukinių pradžioje yra atskiras vagonas moterims. Ir tik moterys ten būna. Prie įlipimo į metro, ant platformos yra taip pat pažymėta „Women only“ ir tik moterys yra ten laukiamos. Rytis su Linu vieną kartą pabandė įlipti pro tas duris, tai buvo apšvilpti prižiūrinčių pareigūnų...



Kaip jau anksčiau rašiau, metro labai švarus. Ne kaip visur kitur Delyje...

Mobilusis ryšys
Kaip mums sekasi naudotis savo nusipirkta Vodafone kortele? Labai gerai!

Po kiekvieno veiksmo (skambučio, SMS siuntimo, skambučių priėmimo kituose miestuose (pvz. Amritsare)) yra atsiunčiama ataskaita, kurioje rašo, kiek kainavo prieš tai buvęs veiksmas ir koks dabar tavo sąskaitos likutis. Tarifai yra juokingi: SMS žinutės kaina – 1 rupija (0,05Lt), skambučio kaina tiksliai nežinau kokia, bet vieną kartą už beveik 10 minučių sumokėjau apie 7 rupijas (0,35Lt) – pigiau grybo!

Pasipildymas vyksta taip: nueini į „saloną“, duoda tau Nokia 3310 (rimtai!) ir tada suvedi du kartus savo numerį. Po to paduodi pardavėjui, jis suveda savo kodus, nurodo sumą ir taip pasipildai. Įdomu tai, kad mokesčius nuskaičiuoja kai pasipildai sąskaitą. Nėra taip, kad duodi 100 rupijų ir tau 100 papildo. Jei duodi 100 rupijų, tai į kortelės sąskaitą gausi tik 87 rupijas, nes 13 rupijų atitenka mokesčiams..



Ryšio kokybė nebloga. Problemų nebuvo. Veikia net ir po žeme metro tuneliuose. Tik va skundėsi žmonės, kad iš Lietuvos žinučių (į Vodafone numerį) negauna. Matyt kur nors cenzūros nepraeina... ;)

Mokykla
Pravažiavom čia kelias mokyklas (kasdien pravažiuojam). Ir jos tikrai atrodo nekaip.. Kaip koks kalėjimas: labai aukšta tvora aptverta mokyklos teritorija, ant tvoros išvyniota spygliuota viela, įbetonuoti sudaužyti stiklai (kad lipant įsipjautum). Tikrai baugiai atrodo...

Matot užrašą School? :)
Mokinius į mokyklą veža su taksi: į tokį, kaip mūsų 7-vietį taksi (6 keleiviai ir vairuotojas) telpa apie 10-15 mokinių. Kiekvienas automobilis pažymėtas užrašu: „school cab“. Kai kurie turi užrašą „maxi school cab“, matyt talpina dar daugiau vaikų...

Pabandykit suskaičiuoti kiek kuprinių ant stogo. :) Tai tiek mokinių viduje.

Mokyklos autobusas
Kiekviena mokykla turi savo uniformą. Ir visi mokiniai ja rengiasi.. Nors į vidų įeiti nebandėme, bet manau, kad įeiti į mokyklos teritoriją būtų sudėtinga. Esam keletą kartą praėję pro mokyklą, tai mokiniai labai draugiški, sveikinasi, prašo po 10 rupijų... Kai kurie kalba angliškai, bet tikrai ne visi.

Tokį vaizdą matėme Jaipure, prie pat viešbučio buvo mokykla. Mokiniai stovėdami išsirikiavę meldžiasi, dainuoja patriotines dainas, ir taip po gerą pusvalandį kiekvieną rytą. Galiausiai grojant paradinei muzikai sueina į mokyklą ir pradeda mokytis. :) 


Maistas
(iš karto atsiprašau, kad šios nuotraukos neoriginalios, kažkaip kai galvoji apie maistą, apie nuotraukų padarymą užmiršti :)))

Indiškas maistas yra įdomus. Ir įvairus. Pagrindinė mėsa – vištiena! Jautienos čia su žiburiu nerasi, bet galima rasti buivolo mėsos arba ėrienos. Kai kurie kiničių restoranai turi kiaulienos, bet ji visiškai ne tokia, prie kokios mes pripratę... Mielai sukirsčiau kokį kepsnį su bulvių koše.. :)) Bet čia to padaryti nepavyks.. Karts nuo karto pasilepinam skilandžio gabaliuku ar vytintu kumpiu (ačiū už lauktuves iš Lietuvos!).

Čia man labai patinka Butter Nan - specifinė indiška duona, pagamina su sviestu. Toks kaip blynas, tik kad ar keptas, ar išvoliotas svieste nežinau.. Iš tikrųjų sviesto skonis čia labai panašus į mūsų. Per pusryčius duoda jį sūdytą.


Indai turi labai specifinį sūrį – panyrą. Iš tikrųjų nežinau kaip jis pagamintas, bet jį pateikia troškiniuose. Bajaris tame, kad to sūrio forma kai jį troškina nepasikeičia. Jis iš būna supjaustytas kvadratėliais. Lietuvoje sūris nuo karščio lydosi, o šitas – ne. Tai kažkas panašaus į tofu.


Valgėm ir vegetarišką samosa – pyragėlis su daržoviu masės įdaru. Čia firminis indų maistas. Visai neblogas, sotus ir aštrus. Ir jų kaina nėra didelė (pvz. Akšardame du pyragėliai kainuoja 0,75Lt).



Vaisių čia yra tikrai labai egzotiškų. Prie pat viešbučio turim „savo“ vaisių pardavėją (jis pardavinėja vaisius prie gatvės). Turi jie ir mums neįprastų vaisių: guavos vaisių, šviežių kokosų, dar visokių, kurių net pavadinimų nežinom. Šviežius kokosus čia pirkti yra labai įdomu, nes jie skirti sultims - nukapoja su kindžalu viršūnę, įdeda šiaudelį ir geri. Labai skanu ir pakankamai daug tų sulčių. Kai kuriose kitose vietose kokosai būna su minkštimu viduje - kai sultis išgeri, ji perkerta per pusę ir iškrapšto minkšimą. Bet tokie kokosai yra brangesni (40 rupijų, 2Lt), nei tie, kurie skirti vien tik sultims (30 rupijų, 1,5Lt). Taip pat parduoda obuolius, kriaušes, arbūzus, melionus, vynuoges, bananus, granatas ir pan. Tiesa, čia parduoda žalius tokius mandarinus ir sako, kad jie yra "orange".



Merginos?
Na, o vienas extra M yra skirtas merginoms. Indijoje yra tikrai labai gražių merginų. Aišku, su lietuvaitėm nepalyginsi, bet... Vyresnės moterys dažnai nešioja tradicinius indiškus rūbus. Sako, kad nuo XIV amžiaus tie rūbai nepasikeitė. Jaunesnės rengiasi labiau europietiškai. Sarius gali nešioti tik tada, kai išteka.

Šitą merginą matėm kai buvom Agros forte :))
Įdomu tai, kad labai retai sutiksi vieną einančią merginą. Eina arba su kokiu nors vaikinu, arba su drauge... Matyt tir vėl dėl saugumo.

Indijoj tikrai galima gyventi! Linkėjimai! Liko 17 dienų!
V!

2011 m. gruodžio 12 d., pirmadienis

Tadžmahalas ir kiti lankytini objektai

Namaste!

Gruodžio 7-8-9 dienomis visi Aptech'o studentai važiavom į ekskursiją. Ekskursijos pavadinimas – Auksinis trikampis (Golden Triangle), nes aplankėm du miestus (Agra, Jaipur) ir grįžome atgal į Delį.


Visa ekskursija prasidėjo nuo susitikimo 4 valandą ryte sutartoje vietoje. Visi studentai (ir angliukai, ir dizaineriai) susėdome į du autobusus ir patraukėme link Agros. 


Tiesa, prieš kelionę sužinojom, kad Delyje būna taip vadinamos „Dry day“, kai visos „Wine shop“ yra uždarytos. O „Dry day“ būna tam tikrom dienom, per šventes. Jos nevyksta pastoviai (pvz. kas 3 savaites), bet per metus jų būna apie 20. Tad jei kažką planuositės, pasižiūrėkit internete (Google it!) ar nebus tada „Dry day“.

Buvom sustoję keliose vietoje, kur galėjom pasinaudoti tualetu. Tuo pačiu ten parduoda ir suvenyrus, galima pavalgyti – vadinosi moteliu. Tik suvenyrų kainos ten kosminės! Taip ir matosi, kad pritaikyta vieta turistams, kurie tik keliauja ir kuriem tai gali pasirodyti pigu. Mačiau kaip vienas amerikietis (greičiausiai) už pasinaudojimą tualetu be emocijų davė prižiūrėtojui 100 rupijų (5Lt)...

Kelias iki Agros buvo tikrai prastas... Juo važiuojant geriau miegoti - jei stebėsi kelią, tikrai labai baisu pasidarys. Po 5 valandų pasiekėm Agrą - Tadžmahalo miestą! Tadžmahalas buvo pirmasis objektas kurį mes aplankėme. Ir žinot... jis tikrai atrodo labai įspūdingai... Gali žiūrėti 1000 nuotraukų iš vienos ar kitos pusės, bet kai pamatai šį vieną iš septynių pasaulio stebuklų gyvai, tai tikrai supranti dėl ko jis yra pasaulio stebuklas. Jis gražus iš visų keturių pusių, yra visiškai simetriškas ir padarytas iš balto marmuro. Delyje matėme jo mažąjį brolį Humanyu's Tomb, bet Tadžmahalas yra žymiai didingesnis ir gražesnis. 

Pagrindiniai vartai


Musulmonų šventykla

Jos kopija
Šitą pastatą pastatė vyras savo žmonai (Humanyum mauzoliejus buvo pastatytas žmonos savo vyrui). Tas vyras turėjo tris žmonas. Pirmos žmonos neturėjo vaikų, o nuo trečios žmonos jis susilaukė 14 vaikų (ne visi išgyveno..). Jo žmona mirė begimdydama 14-ąjį. Jis prižadėjo jai pastatyti didžiulį mauzoliejų. Taigi per 22 metus buvo pastatytas mauzoliejus, trys įėjimo vartai, pagrindiniai vartai. Po kiek laiko atsirado musulmonų šventykla vienoje mauzoliejaus pusėje, o kad būtų išlaikyta simetrija, toks pat pastatas (tokia pat šventykla) buvo pastatytas ir kitoje pusėje. Virš pagrindinių vartų yra 22 bokšteliai: 11 vienoje pusėje ir 11 kitoje, kurie žymi 22 statymo metus.



Bilieto kaina į Tadžmahalą 750 rupijų (37,5Lt), bet mums nereikėjo mokėti. Už mus už įėjimą į Tadžmahalą ir į kitus objektus sumokėjo Aptech'as (tai ITEC programos dalis).

Tiesa, visi dar pasidarėm bendrą viso kurso nuotrauką su Tadžmahalo vaizdu. Ją daro „vyriausybės sertifikuoti“ fotografai. Už A4 dydžio nuotrauką reikėjo mokėti po 100 rupijų (5Lt). 


Po didingojo Tadžmahalą važiavome į Agros fortą. Šis fortas buvo pastatytas dar prieš pastatant Tadžmahalą. Forte turistams žiūrėti galima tik 20% teritorijos. Labai įdomu tai, kad iš jo matosi Tadžmahalas. Šis fortas mums labai priminė Raudonąjį fortą, kuris yra Delyje. Ir Tadžmahalas ir Agros fortas yra UNESCO paveldo sąraše. 

Įėjimas į Agros fortą

Panašu į Raudonąjį fortą!

Tolumoje - Tadžmahalas

Agros forto viduje

Mastosi Tadžmahalas!


Vienas iš Agros forto kiemelių


Po dviejų objektų aplankymo visi nuvažiavom į viešbutį – Amar hotel, kur buvome pasitikti su gėlėmis (čia labai populiaru ant kaklo dėti gėlių karolius) ir kolos stikline. Visi gavome kambarius (gyvenome po du, aš su Richardo). Po kiek laiko gavome vakarienę, po kurios susirinkome lauke prie baseino. Kas pasakojo anekdotus, kas dainavo dainas, kas bandė šokti. Labai įstrigo Tosa Tosa Tosa, TOSA, kaip supratau firminis afrikiečių bajeris. Taip ir prabėgo laikas. O viskam užbaigti sugalvojome išsimaudyti baseine (gruodžio 7 dieną atvirame baseine!). Maudėsi nedaug žmonių, bet kas maudėsi, tiems labai patiko. 

Aš su Noisa iš Tadžikijos

Mano ir Richardo kambarys

Vakarėlis lauke

Prie mūsų dar prisijungė draugai iš Afganistano
Beje, Agra yra kitoje Indijos valstijoje ir joje taikomi visiškai kitokie mokesčiai, pvz. Senasis vienuolis kainuoja 375 rupijas (Delyje 210 rupijų, Goa 130 rupijų), tad jei kas važiuosit į Agrą, patartina „apsiprekinti“ Delyje (mes to padaryti negalėjome, nes buvo „Dry day“).

Visi iš ryto buvom pažadinti 6 valandą (užsakė mums „Wake-up call“ organizatoriai), tada papusryčiavom ir išvažiavom link Jaipuro. Nuo Agros iki ten apie 230 kilometrų. Kelias visai neblogas, bet miegoti taip pat patartina.

Mūsų abu autobusai iš pačio ryto

Iš pat pradžių Jaipure buvom nuvežti į Pink City restoraną, kuriame Aptech‘as visada leidžia žmonėms pavalgyti (Agroj į tokią maitinimo vietą nuvežti nebuvom, tad turėjom maitintis patys). Už 250 rupijų (tai vadinosi „Buffet“) gavome sriubos, karštų patiekalų pasirinkimą (kas buvo išdėliota) ir desertą. Visai nebloga kaina! 

Pink City restorano viduje

Po pietų privažiavome Amer fortą (dar vadinamu Amber fortu, bet su gintaru nieko tai bendra neturi, Amber buvo viena iš deivių). Šis fortas buvo labai įdomus, įspūdingas. Jis įsikūręs labai gražioje vietoje tarp kalnų. Forte yra įėjimo vartai su langeliu, veidrodžių kambarys (veidrodžiai buvo atvežti iš Belgijos) ir tokia kaip pilis. Galėjome mes pasivaikščioti visur, nes beveik visur yra atidaryta. Iki forto buvome nuvežti su džipais, nes autobusai ten nevažiuoja. Taip pat ir grįžome su džipais iki autobuso. 

Amber fortas iš toli

Pakeliui į Amber fortą


Įėjimo vartai - aš ten mojuoju!


Vaizdas iš forto


"Pilis" 

Veidrodžių kambarys

Galėjome vaikščioti visur!


Mūsų džipai kelionei atgal iki autobuso

Kaip miestas Jaipuras tikrai yra tvarkingesnis nei Agra ir kaip jie sako, Jaipuras yra antras pagal geriausią organizuotumą pasaulyje. Jame gyvena 7 milijonai gyventojų ir yra Radžestano srities centras. 

Visuose miestuose prie visų objektų (kad ir viešbučio, Tadžmahalo ar Agros forto, ar Amer forto ar dar kur nors) prie mūsų pristodavo grupelė pardavėjų, kurie siūlė nusipirkti suvenyrų, iš metalo padarytų visokių dirbinių, papuošalų, taip pat maikutes ir visokius kitokius dalykus...

Po Amber forto aplankymo važiavome į viešbutį, šį kartą „Paradise“! Jis geresnis nei tas, kuris buvo Agroje, bet sakė visi viešbučiai Jaipure yra labai geri. Įsikūrėme, susitvarkėme. Ir atėjo vakarienės metas. Ją mes gavome ant viešbučio stogo su vaizdu į visą miestą. O maistas.. viskas buvo labai labai skanu ir gavome net bulvių košės! Po vakarienės mums truputį pagrojo ir pašoko vietinė grupelė. O vėliau mes patys pasidarėme šokius. Ant stogo buvo ir baseinas, kuriuo naudotis nebuvo galima, bet.. kas negalima, tas labai įdomu. Ir po vidurnakčio išsimaudėme lauke esančiame baseine, kuris yra 9-ame viešbučio aukšte!

Vakarienė ant viešbučio stogo!



„Wine shop“ Jaipure dirba tik iki 20 val. Jei kada ten būsit, žinokit. :))

Kitą rytą vėl buvome pažadinti 6 val. ryto žadinimo skambučio. Vėl pusryčiai, susitvarkymas ir lankymas dar kelių objektų.

Vienas iš Jaipuro objektų, Hawa Mahal
Jantar Mantar. Tai pirmasis paskutinę ekskursijos dieną aplankytas objektas, pakeliui važiuodami pravažiavome vieną iš Jaipuro objektų, Hawa Mahal. Jantar Mantar yra astrologinių ir laiko įrankių/statinių rinkinys. Jame yra vienas didžiausių saulės laikrodžių, kurio tikslumas yra 20 sekundžių! Šis objektas yra įtraukas į UNESCO paveldo sąrašą. Reikia specifinių žinių, kad mokėtum dauguma objektų naudotis. Tai nėra labai paprasta. Mūsų gidas šiek tiek pasakojo apie objektus, bet kadangi mūsų buvo apie 70, tai apie kiekvieną papasakoti negalėjo...



Saulės laikrodis!


Po to aplankėme City Palace, kur yra galerijos ir pristato miesto istoriją. Buvo rūbų galerija, ginklų galerija ir dar kelios galerijos, aplankėme ir vietą, kurioje vietinis Maharadža priiminėja svečius. Patalpų viduje (galerijose) fotografuoti yra griežtai draudžiama, todėl iš galerijų vidaus nuotraukų nėra.





Taip pat aplakėme Lake Palace, kurią galėjome tik apžiūrėti iš toli, nes ji yra pastatyta ežero viduje. Negalėjome pamatyti kas yra viduje. Pati pilis atrodo įspūdingai, vis galvojome kaip ji pastatyta buvo ir niekaip nesugalvojome. Gal iš pradžių ežeras buvo nusausintas ir tada pastatyta pilis, arba gal čia yra užtvanka. Visi prie tos pilies išgėrėme šviežių kokosų sulčių už 20 rupijų (1Lt), matėme dramblį, kupranugarius.





Ir po tokios tiek daug įspūdingų objektų sėdome į autobusą ir 258 kilometrus tragišku keliu įveikėm per 8 valandas. Ir mes Delyje! Vakarienė savo viešbutyje. Ir nepatikėsit, davė mums ne vištienos, o žuvies (ir taip jau antrą kartą)!

O po nerealios ekskursijos šeštadienį pas mus viešbutyje susirinko beveik 25 mūsų kurso žmonės! Visi girdėjo, kad ant stogo mums puikiai pavyko lietuviškas „Afternoon party“ dėl to visi norėjo pas mus ateiti. Po trupučio pašnekesių visi išėjome į diskoteką pasišokti...

Linkėjimai! Jau greit grįšiu!
V!