Pasiilgsiu

Sveiki,

Jau Lietuvoje aš trečia savaitė.. bet yra labai daug dalykų, kurių tikrai pasiilgsiu... Greitai bėga laikas... Kai sužinojau, kad važiuosiu į Indiją 10-čiai savaičių, tai pagalvojau: oho kiek ilgai. Bet kai atvažiavau čia, susitikau su naujais žmonėmis, pažinau Indiją ir supratau, kad vis dėlto tiek laiko nepakankamai...

Pasiilgsiu žmonių gebėjimo užsikelti kainą ir ją taip pat ramiai sumažinti. Kartais net keturis-penkis kartus.
Pasiilgsiu mašinų pypinimo, kuris visada ir visur lydėjo mus.
Pasiilgsiu beprotiško Indijos eismo, ir žmonių gebėjimo nepadaryti avarijų.
Pasiilgsiu ir Old Monko, kad ir už kiek jis buvo pirktas (Delyje – 210 rupijų, Goa – 130 rupijų, Agroj už 385 rupijų).
Pasiilgsiu ir metro – jis čia labai švarus ir geras.
Pasiilgsiu ir žmonių minios – senajame Delyje (ir Varanasyje) ypač.
Pasiilgsiu ir autorikšų (dar žinomų tuk tuk‘ų pavadinimu) ir jų galimybėmis visą parą ir visur nuvežti už labai gerą kainą, kartais net ir 5 žmones.
Pasiilgsiu tiesiog žmonių ir jų gebėjimo visose situacijose pasakyti „No problem!“.
Pasiilgsiu ir lėto interneto, kuris priminė man laikus, kurie buvo prieš 10 metų Lietuvoje.
Varansio gal nepasiilgsiu, bet tikrai buvo verta ten nuvažiuoti. :)
Užtat pasiilgsiu Goa – ir nerealaus paplūdimio, namelio prie pat jūros, palmių, ramumos..
Keista bus matyti eismą dešine kelio puse.
Keista bus nebūti tikrinamam visur.
Keista bus nebeieškoti kainų ant pakuočių ir teks suprasti, kad tos pačios prekės kainos visur gali būti labai skirtingos.
Pasiilgsiu nemokamo geriamo vandens restoranuose.
Ir aišku, pasiilgsiu naujų draugų, kuriuos atradau būdamas Delyje.

Jei dar kada atsiras galimybė aplankyti Indiją, tai tikrai ta galimybe pasinaudosiu. :)

Iki kitų susitikimų!
V!

Kalėdos, kursų pabaiga ir pinigai

Sveiki!

Kalėdos!
Įdomu kaip mes šventėm Kalėdas? Iš tikrųjų, Indijoje Kalėdos nėra taip masiškai švenčiamos kaip pas mus.. Svarbiausia jų šventė yra Diwali ir tikrai nepalyginsi su Kalėdomis.. Bet Kalėdos čia yra šventinė diena ir išeiginė (gerai, kad indai pripažįsta beveik visas religijas, tai turi labai daug išeiginių dienų per metus :)).

Kalėdų proga nusprendėme kartu pasidaryti ir išleistuves, nes iki išvažiavimo į savas šalis po Kalėdų kai kam bus likusios tik dvi dienos, kam trys ar keturios. Ir paskutinės valandos visada būna užimtos - lagaminai, tvarkymasis ir t.t. Todėl gruodžio 24 dieną (kai Lietuva susėdo prie Kūčių stalo) įvyko pirmasis Kalėdų ir atsisveikinimo vakarėlis, kurį organizavo Rani Castle viešbučio gyventojai su panele K.K. iš Afrikos priešaky. Susirinko per 30 žmonių, grojo muzika, buvo daug šviesų, valgėm užkandžius ir vaišinomės gėrimais. Buvo labai smagu! Ačiū K.K.

Antrasis vakarėlis vyko Sara Residency viešbutyje sekmadienį, gruodžio 25 dieną, pirmąją Kalėdų dieną. Jį organizavo mūsų studentė iš Bulgarijos Ivonka. Buvo muzika, vaišės, ir gėrimai - labai panašiai kai šeštadienį, tik kad žmonių buvo apie 40 ir buvo pakviestas ir atėjo mūsų kursų koordinatorius Kartikas. Šio vakarėlio metu vienas mūsų kursiokas angliukas turėjo fotoaparatą, tai padarė labai daug gražių nuotraukų.

 

Beje, Rytis su Linu ir Bilalu Kalėdas šventė Himalajuose! Nors kalnus mėgstu labai, bet mano širdis sakė, kad geriau ten nevažiuoti, todėl ir nevažiavau. Jau rimtesni Himalajai nuo Delio yra apie 400 km (miestas Šimla), visai netoli Indijos mastais. Va kelios nuotraukos:

Na o antrąją Kalėdų dieną visi Trinity Art gyventojai susirinkome pas Rytį į kambarį (jie jau grįžę buvo) ir ramiai praleidome vakarą. Geros gi buvo Kalėdos!

Sertifikatų įteikimas
Na o po išleistuvių maratono buvo dar kelios dienos paskaitų. Priešpaskutinę paskaitą su dėstytoja peržiūrėjome nuotraukas, kuriomis pasidalino bendrakursiai ir dėstytoja išprašė, kad ją pamokyčiau šokti lietuvišką šokį (nes vienoje nuotraukoje buvo mūsų vakarėlis ant stogo)!

Ketvirtadienį, gruodžio 29 dieną (paskutinę kursų dieną) įvyko iškilminga sertifikatų įteikimo ceremonija. Iš pradžių papasakojome visi kaip smagiai praleidome 10 savaičių Indijoje, kaip susiradome naujų draugų visam gyvenimui, pasidalinome prisiminimais, džiaugsmais.

Ir galiausiai kvietė mus pavardėmis po vieną ir Aptecho viceprezidentė įteikė diplomą, ranką paspaudė ji, Rimi (mūsų dėstytoja), Kartikas ir Hanitas (Hanitas per tą laikotarpį kai mes buvome, buvo patekęs į avariją, bet ačiū Dievui sėkmingai viskas baigėsi, todėl šį kartą jo ranka buvo įtvare). Ir visi (tiesa, dvi merginos iš Indonezijos diplomą gavo anksčiau, nes turėjo anksčiau išvykti) laimingi, jau diplomuoti pasidarėme vieną paskutinę bendrą nuotrauką.

Pinigai
Per 2,5 mėnesio iš savo pinigų išleidau šiek tiek daugiau nei 2200Lt. Į tai įskaičiuotos visos kelionės (Amristar, Goa, Varanasi), visos dovanos (lauktuvės), papildomas bagažas, pramogos ir t.t. Per visą šį laikotarpį iš mokymo centro gavom apie 70 000 rupijų (3500Lt), kuriuos išleidom daugiausiai pietums (bet užteko ir kai kam kitam :)).

Reziume
Ar vertėjo važiuoti? Vienareikšmiškai - taip! Nauji žmonės, nauji draugai, nauja informacija per kursus, naujos šalies pažinimas. Sunku net įvardinti viską, ką mes per 70 dienų patyrėme. Nors bloge yra nemažai aprašyta, bet kartais labai sunku vieną ar kitą dalyką perduoti, todėl ir sako žmonės, kad geriau vieną kartą patirti, nei 10 kartų išgirsti.

Jei kada nors planuositės kelionę į Indiją ir norėsit ką nors paklausti, sužinoti ar susitikti ir išgirsti viską iš pirmų lūpų, rašykit komentaruose. ;)

Linkėjimai!
Viktoras

Namo!

Sveiki,

Viskam yra pradžia, ir viskam yra pabaiga. Atėjo ir mums laikas baigti 10 savaičių atostogas ir keliauti namo. Iš mūsų viešbučio pirmosios turėjo išskristi panelės iš Indonezijos, po to Kuba su Salvadoru, tada mes ir galiausiai Omano atstovas.

Panelėms išskristi nesisekė visiškai. Gruodžio 28 d. vakarą mes jas išlydėjom iš viešbučio, bet jų skrydis buvo atšauktas ir skristi turėjo su kitu lėktuvu, bet kai atėjo registruotis, joms pasakė, kad pavėlavo 5 minutes ir kad registruoti į skrydį nebegali. Grįžo jos į viešbutį ir su ambasados pagalba susirado kitą lėktuvą namo..

Kitą vakarą Ricardo su Dalmeriu išsiruošė į oro uostą. Dalmerio skrydis vėlavo apie 2,5 valandos, o Ricardo kiek mes žinom pakilo laiku. Tiesa, Dalemris skrido su Aeroflot kompanija ir prieš skrydį jis mūsų trijų paklausė, ką mes manom apie šią kompaniją. :))))) Ir mes visi trys, kaip susitarę pasakėm, kad nieko gero apie ją nemanom (matyt istoriškai išlikęs stereotipas).

Išaušo gruodžio 30 d. rytas (Lietuvoj tuo metu buvo 3 val. nakties) ir atsisveikinę su likusiais viešbučio gyventojais (Asti, Dessy ir Rashidu) pajudėjome oro uosto link. Labai neramino 2-3 metrų (kartais net nulinis) matomumas, nes rūkas buvo toks, „nors į akį durk“. Visas eismas gatvėse buvo labai sulėtėjęs... Bet oro uostą pasiekėm laiku (ne veltui išvažiavome 4 valandas prieš skrydį).

Pridavėm savo bagažą, pasiėmėm bilietus ir čia mus pasiekė žinia: „jūsų skrydis atidėtas dviem valandoms“. Na, pagalvojome, kad dvi valandos nėra tiek daug, tad labai nepergyvenom. Įėjom į oro uosto teritoriją, papusryčiavome ir sekėme oro uosto pranešimų lentas. Iki pat beveik dvylikos oro uoste matomumas buvo beveik nulinis. Po to matomumas po truputį didėjo ir retkarčiais atrodė, kad ir saulė pasirodydavo.

Belaukdami savo skrydžio sutikome ir kitus kursiokus: Tarsha iš Afrikos jau buvo įsėdusi į lėktuvą ir jame sėdėjo 9 valandas. Bėda tame, kad jai niekas nieko nesakė, dėl ko nekyla... Tik po to išleido juos atgal į oro uostą. Daugumos kitų skrydžiai taip pat buvo atidėti... 

Mūsų skrydis iš pradžių buvo atidėtas trim valandom, po to dar valandai ir galiausiai tik po penkių valandų pakilome. Helsinkyje persėdimui turėjome tik valandą, tad net nesitikėjome spėti į lėktuvą į Vilnių. Bet tikėjomės, kad bus dar koks nors vienas lėktuvas. Bet.. deja.. ir vėl... nebuvo...

Kadangi mūsų skrydis buvo jungiamasis, tai Finnair pasirūpino mūsų nakvyne viešbutyje ir bilietais iki Vilniaus. Tik bėda, kad tiesioginio skrydžio iš Helsinkio į Vilnių nebuvo (lėktuvas atšauktas), tai teko mums skristi iš Helsinkio į Frankfurtą (Finnair) ir tada iš Franfkurto į Vilnių (su Lufthansa). Su skrydžiais didelių problemų nebuvo, bet Frankurte turėjome tik valandą persėdimui, o Frankurto oro uostas yra tikrai labai labai didelis, dėl to oro uoste teko bėgti!

Ir gruodžio 31 dieną 14:00 val. (tiksliai tiksliai, kaip vokiečiai mėgsta) nusileidome Vilniaus oro uoste! Bagažas taip pat atvažiavo kartu su mumis. :)) 

Su naujais metais!

Viktoras

Varanasi

Namaste! (arba jau beveik „Sveiki!“)

Delyje šiuo metu labai šalta: dieną apie +20°C, o naktį nukrenta net iki +3°C . Rytais būna labai labai didelis rūkas. Skrydžiai, traukiniai šiuo metu yra atidedami, atšaukiami, gatvėse pilna spūsčių. Mes patys jau nešiojam rūbus ilgomis rankovėmis, o naktį miegam su maikėmis. :)))

Ačiū Aistei, kuri prieš kelionę mus paruošė ir papasakojo labai daug dalykų apie Varanasį. :)

ĮSPĖJIMAS! Kai kurie žemiau aprašyti faktai gali šokiruoti, sukelti blogas emocijas. Rekomenduoju silpnų nervų ar jautriems skaitytojams spausti čia. Bus kalbama apie mirtį.

Praėjusį savaitgalį buvome Varanasyje – šventajame ir labiausiai piligrimų lankomame mieste Hindų religijoje. Varanasyje susitinka trys upės: Gangas, Varuna ir Asi (iš to ir kilęs Varanasio pavadinimas). Viena Gango pusė yra apgyvendinta, o kitoje pusėje nėra jokių pastatų, tai yra todėl, kad per musonų sezoną vanduo pakyla labai aukštai ir viską, kas yra kitoje upės pusėje nuplauna.

(Nuotraukų ieškokite blogo viduryje.)

Jei pasirinksite Varanasį kaip pirmą savo kelionės Indijoje tašką, labai gerai pagalvokite. Palyginus su Deliu, miestas yra labai labai purvinas (žymiai purvinesnis nei Delis) ir visose vietose yra tris-keturis kartus daugiau žmonių nei senajame Delyje (o senajame Delyje tikrai jų labai daug!). Gatvės Varanasyje yra labai siauros (1-1,5 m.), ir pilna karvių "blynų". Pasiklysti mieste - 100%. Geriau aplankykite kelis objektus Delyje, susipažinkite su Indijos gyventojų principais ir gyvenimo būdu ir tada jau važiuokite į Varanasį.

Varanasyje žmonių tikėjimas yra labai didelis. Pagrindinė deivė – Šiva, ji yra deivė griovėja ir kartu su dar dviem dievais (Brahma ir Višnus) sudaro šventąją trejybę. Mieste daugiau nei 90% visų šventyklų yra būtent Šivos šventyklos, žymiai daugiau bet kur kitur Indijoje. Mieste daug šventųjų žmonių. Jie išsipaišę baltai.

Žmonės tiki, kad šventoji upė Gangas, kuri teka per Varanasį išeina iš Šivos, sėdinčios ant kalno Himalajuose, galvos. Gange žmonės maudosi (ten gyvenantieji, kiekvieną rytą), plauna rūbus, geria vandenį, pasiima vandens namo (prie įėjimo prie vandens parduodamos plastmasinės talpos). Miesto vandentiekis yra išfiltruotas Gango vanduo – prie upės stovi 3-4 filtravimo pastatai, kurie ima vandenį iš upės, filtruoja, dezinfekuoja ir tiekia miestui. Be to, į Gangą yra beriami sudegusių kūnų pelenai, taip pat ir kūnai tų, kurių negalima deginti.

6 mirčių tipai, kurie nedeginami:

• Vaikai iki 13 metų, nes jie yra mūsų gėlės ir gėlės negali būti deginamos 
• Nėščios moterys, nes jos nešioja gėles savyje 
• Šventieji žmonės Sadu, nes jų sielos ir taip grynos 
• Gyvūnai, nes jų sielos nesuterštos 
• Kobros įkandimas, nes kobra yra gyvūnas ant Šivos kaklo ir siela tampa gryna 
• Raupsais sergantys žmonės 

Ką daro su jais? Ant kūnų apvynioja akmens luitus ir įmeta į upę. Mes nematėme, bet skaičiau, kad kartais kūnai atsiriša nuo akmenų ir pakyla į vandens paviršių..

Gyventojai sako, kad upė yra 35 metrų gylio, joje gyvena visokiausios žuvys, net Ganginiai delfinai. Sakė žuvis gaudo ir pardavinėja turguje. Įsivaizduokit ką jos valgo.

Hinduizmo žmonės tiki, kad mirtis yra geras dalykas, nes po mirties siela patenka į nirvaną. Mirties apeigas atlieka tik vyrai (nes moterys verkia), ir jie tiki, kad bent viena ašara sutrukdo sielai patekti į nirvaną . Kas atlieka pagrindinę apeigą priklauso nuo to, kas mirė (pvz. jei miršta motina, tai apeigas atlieka jaunausias sūnus, jei tėvas – vyriausiais ir pan.). Prieš atliekant apeigas, žmogus turi nusiskusti visus plaukus, išsimaudyti Gange ir apsirengti baltai. Kūnas yra specialiai paruošiamas gatuose, ir keturiems vyrams nešant iki deginimo vietos šaukia: „Rama nama satya hai“ (reiškia: dievo Rama vardas yra tiesa).

Natūraliai deginti galima tik sava mirtimi numirusius žmones. Vienam žmogui reikia apie 200 kg malkų (1kg apie 150 rupijų), kūnas dega 3-4 valandas. Vyrų nesudega krūtinė, moterų – dubuo, po 3-4 valandų jie yra paimami ir išmetami tiesiai į upę. Per parą yra sudeginami apie 300 kūnų, jie deginami visą parą. Yra suskirstytos vietos, kur deginami žemiausios klasės, vidutinės ir aukščiausios kastų kūnai. Įdomu tai, kad ten nėra jokio blogo kvapo! Jaučiasi tik deginamos malkos ir nieko daugiau. Vietiniai sako, kad tai Šivos įtaka.

Šventąją ugnį žmonės perka iš vienos šeimos, kuri jau 3500 metų be perstojo visus metus visą parą ją prižiūri. Nors ši šeima yra iš žemiausios kastos, bet ji yra žinoma ir svarbi visai Indijai. Nusipirkęs ugnį pagrindinis apeigų atlikėjas ją užsideda ant šiaudų pluošto ir ją nuneša iki tos vietos, kur yra paruoštas kūnas ir padega.

Šventoji amžinoji ugnis. NUOTRAUKA IŠ INTERNETO!

Jei žmogus pateko į avariją (ir dar keliais atvejais), jis negali būti deginamas natūraliai, tam yra naudojama elektrinė krosnis. Deginant kūną elektrinėje krosnyje jis sudega per 1 valandą.

Miestas prie vandens yra suskirstytas į gatus (angl. ghat). Gatas yra laiptai, kurie veda iki šventosios upės. Varanasyje oficialiai yra apie 100 gatų, bet vietiniais sako, kad jų yra virš 300. Kai plaukėme su valtimi, tai matėme labai daug tokių gatų, kiekvienas iš jų turi pavadinimą. Yra deginimo gatai (ten ir yra kremuojami kūnai) ir yra maudymosi gatai (po ceremonijos visi vyrai turi išsimaudyti Gango vandenyje).

Kiekvieną dieną po 18 val. kai saulė nusileidžia, vyksta atsisveikinimo su Gangu ceremonija skirta pasaulio taikai. Prie upės vyrai atlieka specialią ceremoniją, kuri trunka apie pusvalandį.

Iš tikrųjų, tai pasijutome kaip labai realioje inscenizacijoje, kuri parodo kaip viskas vyko prieš tūkstančius metų... Yra dalykų, kurių pasakoti negalim, tai reikia patirti... O ten antrą kartą tikrai nenorėčiau sugrįžti...

Netoli pagrindinių gatų

Žmogus prausiasi Gange

Alka viešbutis iš valties

Deginimo gatai

Prausimosi gatai

Šventasis valtyje

Saulėlydis

Varanasio gatvės. Senamiestyje jos visos tokios!

Atsisveikinimas su Gangu

Atsisveikinimas su Gangu

Rytas Varanasyje. Labai tirštas rūkas.

Žmonės maudosi Gange

Rytas

Čia trūksta Lino. :))

Gal ir ne viską ką sužinojau papasakojau... Jei norite pasiskaityti daugiau, informacijos ieškokite Google.

Kelionė
Miegojome viešbutyje Alka, kuris yra ant Gango kranto. Labai geras viešbutis, jei kada važiuosit į viešbutį, rekomenduoju ten apsistoti. Be to, ten labai geras vegetarinis restoranas ir maists pakankamai pigus (už Tali, tokį pietų Indijos maisto rinkinį, sumokėjome 145 rupijas, ~7,5Lt) . Už kambarį mes sumokėjom po 500 rupijų (25Lt), bet dušas ir tualetas buvo bendri (pasirinkome tokį, nes daugiau kambarių jie neturėjo...).

Kelionėje turėjome savo gidą. Jis mums padėjo nepasiklysti, susirasti valtis, kitus dalykus. Jis mus susirado mums einant link pagrindnių gatų. Tiesiog užklausė iš kur esam, kur einam. Ir taip tas dvi dienas mus lydėjo visur. Jis sakė, kad už savo paslaugas nieko neims, bet už tai nori, kad mes nueitumėm į jų parduotuvę. Antrą dieną užėję į jo parduotuvę nieko nenusipirkome, bet už jo gerumą sumokėjome 400 rupijų (po 100 kiekvienas, 20Lt).

Delyje iki oro uosto nuvažiavome ir grįžome su mūsų viešbučio taksi vairuotoju. Nuo mūsų viešbučio iki oro uosto sumokėjom 500 rupijų (po 125 rupijas, nes važiavome keturiese, su metro išeina apie 100 rupijų žmogui ir užtrunka apie valandą, taksi – 20 minučių), grįžtant – 620 rupijų, nes 120 rupijų kainavo autmobilio stovėjimas aikštelėje prie Delio oro uosto.

Lėktuvas pakilti vėlavo dvi valandas dėl prastų oro sąlygų (matomumas beveik nulinis) Varanasio oro uoste. Gerai, kad lėktuve buvom iš anksto užsisakę maisto: už 175 rupijas (25 rupijom pigiau nei perkant lėktuve, ~9Lt) gavome vištienos troškinuką su dviem mažutėmis bandelėmis, desertą ir atsigerti. Grįžtant, pirmą kartą mūsų skrydžių Indijoje istorijoje (ketvirtas kartas), skrydis nevėlavo!

Labai tikiuosi, kad ir gruodžio 30 dieną skrydis nevėluos ir apie 17:30 val. nusileisime Vilniaus oro uoste!

Su artėjančiomis šventėmis!
V!

Liko tik dvi savaitės...

Namaste!

Liko tik 2 savaitės ir mes jau grįšim į Lietuvą.

Čia, Delyje, Kalėdinis nuotaikos nėra. Karštligės irgi. Greičiausiai visi jau dovanas išdonajo per Diwali. :)) Diwalis čia žymiai didesnė šventė ir žymiai daugiau žmonės jai ruošiasi. Bet kalėdinį nuotaiką bando įteikti prekybos centrai. Jei eisi į kokį didelį prekybos centrą, tai tikrai pajusti, kad jie Kalėdinei prekybai yra pasiruošę. "Merry Christmas", žaisliukai, girliandos, eglutės ir visi kiti vakarietiškų prekybos centrų atributai.

Megaujamės šiuo metu Indija kiek tik galim. Kasdien vis sugalvojam ką nors veikti!

Trečiadienis: Akšardamas naktį
Kadangi dar nebuvome matę Akšardamo naktį, o labai norėjome pamatyti ir žinojome, kad ten kasdien vyksta fontanų šou, trečiadienį jau į pavakarę nusprendėme nuvykti ten.

Nuvažiavome, ir kaip tik spėjome ant pirmo muzikinių fontanų pasirodymo (jų per dieną vyksta du: 18:00 ir 19:00 val., ir dar priklauso nuo sezono). Sumokėjome po 30 rupijų (1,5Lt) ir nuėję prie fontano atsisėdome. Po trumpos ceremonijos prie skulptūros užgrojo muzika ir fontanai pradėjo šokti! Tikrai viskas labai gražiai ir įspūdingai atrodė! Jei kada vakare būsit Akšardame, tikrai nepagailėkit 15 minučių ir pažiūrėkit šį šou!

Radau ir YouTube filmuką:

Po fontanų šou nuėjome pavalgyti (ten labai skanus ir pigus vegetariškas maistas) ir dar vėliau užėjome į pačią šventyklą, į vidų. Vidus iš tikrųjų nei kiek nesiskiria nei dieną nei naktį.

Nuotraukos ne mano (iš interneto), nes viduje fotografuoti negalima. Gaila, kad nuotraukos irvideo viso grožio ir įvairumo neperteikia. ;)

Ketvirtadienis: penkių pojūčių sodas
Visai netoli mūsų yra toks sodas, kuris vadinasi Garden of five senses (penkių pojūčių sodas). Tie pojūčiai yra: klausa, regėjimas, lytėjimas, kvapas ir skonis. Nors iš tikrųjų sunku buvo atskirti kur ir kada kokį pojūtį pajusti (matyt gido reikėtų, kad padėtų), bet parkas pats labai gražiai sutvarkytas ir jame labai daug augmenijos, dėl to oras labai geras.

Yra ir pastatų, yra ir kelios vietos pavalgyti (kad būtų skonio pojūtis patenkintas). Buvo ir kupranugaris (matyt kvapo pojūčiui), radome ale labirintą, bet jis tikrai buvo "įspūdingas" (angliškai pavadinome: "amazing" maze). Šiaip tai patiko mums. ;)

Tolumoje per turėklą matosi Qutub Minar

Įėjimas į parką kainuoja 20 rupijų (1Lt) ir parkas dirba nuo 9 iki 18 val. (iki kol sutems).

Ir dar. Parke pilna porelių.. Tolimiausi parko užkampiai, laiptai apsėsti indiškų porelių.. Matyt negalima rodytis jiems viešumoje, tai pasirenka parkus...


Penktadienis: filmas kinoteatre PVR Saket
Sugalvojome nueiti į kino teatrą! Į pasaulinę filmo „Neįmanoma misija: šmėklos protokolas“ premjerą. Suorganizavome žmones (susirinko iš viso 17), nupirkome iš vakaro bilietus (po 200 rupijų, 10Lt į PREMJERĄ!) ir žygiavome į kino teatrą!

PVR yra labai didelis kino teatrų tinklas (nepalyginsi su mūsų Forum Cinemas) Indijoje. Mums pasisekė, kad prie pat mūsų namų (apie 10 žingsnių :D) yra kino teatras.

Mūsų kino teatras

Filmas labai patiko! Labai smagu stebėti jį, kai visa eilė mūsų draugų! Veiksmas vyksta Maskvoje, Dubajuje ir Mumbajuje (Indijos mieste), ir jame vaidina vienas indų aktorius (kuris buvo žaidimo vedėjas "Lūšnynų milijonieriuje"). Labai keista, kai kokia nors gera scena būna, tai visa salė ploja!

Vienas labai keistas dalykas čia yra: kai ateina filmo vidurys yra padaroma pertrauka ("movie break")! Ar galit įsivaizduot?! Vidury filmo padaroma pertrauka! Kad žmonės nusipirktų ko nors pavalgyti, nueitų į tualetą, ar šiaip prasivaikščiotų... Sako, kad taip įprasta daryti yra dėl tradicinių indiškų filmų (bolivudo), nes jie būna labai ilgi (4-5 valandos) ir pertrauką padaryti būtina. Iš įpročio daro ir su Holivudiniais filmais. :) Jei ne pertrauka, viskas būtų žymiai geriau. ;) Bet, bendrai, tai patiko!

Rytoj iš pačio ryto išskrendam į Varansi - šventąjį Indijos miestą. :)

Mintimis jau su jumis!
V!

Keturi M: metro, mobilusis ryšys, mokykla ir maistas

Namaste!

Šiek tiek pastebėjimų. :))

Metro
Turbūt pats geriausias dalykas čia yra metro. Kaip jau anksčiau rašiau, jis buvo atidarytas visai neseniai, pirma linija pradėjo veikti 2002 metais, o dabar jau yra 200 km tinklas po visą Delį – pradedant nuo naujausių rajonų, ir baigiant senuoju Deliu, oro uostu.

Taip atrodo metro traukinys, kuris važiuoja iki oro uosto. Jis yra visiškai kitoks nei tie, kurie važinėja  eilinėmis linijomis

Saugumas yra labai aukštas. Prieš įeinant į metro zoną visada būsi patikrintas. Tikrina, ar keleiviai nesineša ginklų/sprogmenų (su metalo detektoriais), tašes taip pat praskenuoja. Panašiai kaip oro uoste. Ir atskirai: merginas ir vaikinus. Prie įėjimų dažnai stovi vyrukai su automatais pasislėpę už smėlio maišų sienos. Ir vėl, dėl saugumo..

Kadangi nuotraukų daryti patiems negalima, tai tenka ieškoti internete. Taip vyksta bagažo patikra.

Kelionės kaina priklauso nuo pradinės ir galutinės stotelės ir ji visada yra skirtinga (nuo 8 iki 30 rupijų, nuo 0,4Lt iki 1,5Lt). Perkant žetoną (tai vienas iš mokėjimo būdų) reikia pasakyti iki kokios stotelės važiuoji ir tą žetoną taip užprogamuoja (užprogramuoja tam tikrą sumą). Kitas mokėjimo už kelionę būdas – metro kortelė SmartCard, apie kurią jau rašiau. Su ja visada gauni 10% nuolaidą, bet tai ne svarbiausia – svarbiausia, kad nereikia pirkti žetonų kiekvienoje stotyje (iš anksto nusipirkti negalima, nes iš metro teritorijos išsinešti žetoną griežtai draudžiama). Jau mažiausiai keturis kartus džiaugiamės, kad turime kortelę, nes matėme labai dideles eiles ir būtų reikėję laukti labai ilgai (bent po pusvalandį), kad galėtume nusipirkti žetoną.

Traukiniuose visada yra sakomi tam tikri pranešimai (hindi kalba ir angliškai), kaip žmonės turėtų elgtis: pvz. keleiviai vyrai neturėtų sėdėti tik moterims skirtose vietose (jos yra atskirai pažymėtos), arba būkite atsargūs, jei pamatysite neprižiūrimą paketą, arba spjaudyti metro traukinyje ir metro teritorijoje griežtai draudžiama, arba negalima sėdėti metro traukinyje ant grindų ir t.t. Ir aišku, kai privažiuojam stotelę, pasako jos pavadinimą po kurio seka pasakymas: „please mind the gap“, matyt iš Londono metro šito išmoko.. ;)

Mūsų metro stotelė

Yra penki pagrindiniai maršrutai (vienas atskiras, kuris už specialią kainą važiuoja į oro uostą). Dalis yra po žeme, o dalis yra virš žemės ir virš miesto. Metro važinėja labai labai dažnai ir labai dažnai būna jie pilni. Keista, kad važiuojant dieną kartais net neįmanoma įlipti į traukinį. Sunku suprasti, kada čia pikas yra...

Delio metro žemėlapis

Negana to, kad kiekviename vagone yra specialios vietos moterims, visų traukinių pradžioje yra atskiras vagonas moterims. Ir tik moterys ten būna. Prie įlipimo į metro, ant platformos yra taip pat pažymėta „Women only“ ir tik moterys yra ten laukiamos. Rytis su Linu vieną kartą pabandė įlipti pro tas duris, tai buvo apšvilpti prižiūrinčių pareigūnų...

Kaip jau anksčiau rašiau, metro labai švarus. Ne kaip visur kitur Delyje...

Mobilusis ryšys
Kaip mums sekasi naudotis savo nusipirkta Vodafone kortele? Labai gerai!

Po kiekvieno veiksmo (skambučio, SMS siuntimo, skambučių priėmimo kituose miestuose (pvz. Amritsare)) yra atsiunčiama ataskaita, kurioje rašo, kiek kainavo prieš tai buvęs veiksmas ir koks dabar tavo sąskaitos likutis. Tarifai yra juokingi: SMS žinutės kaina – 1 rupija (0,05Lt), skambučio kaina tiksliai nežinau kokia, bet vieną kartą už beveik 10 minučių sumokėjau apie 7 rupijas (0,35Lt) – pigiau grybo!

Pasipildymas vyksta taip: nueini į „saloną“, duoda tau Nokia 3310 (rimtai!) ir tada suvedi du kartus savo numerį. Po to paduodi pardavėjui, jis suveda savo kodus, nurodo sumą ir taip pasipildai. Įdomu tai, kad mokesčius nuskaičiuoja kai pasipildai sąskaitą. Nėra taip, kad duodi 100 rupijų ir tau 100 papildo. Jei duodi 100 rupijų, tai į kortelės sąskaitą gausi tik 87 rupijas, nes 13 rupijų atitenka mokesčiams..

Ryšio kokybė nebloga. Problemų nebuvo. Veikia net ir po žeme metro tuneliuose. Tik va skundėsi žmonės, kad iš Lietuvos žinučių (į Vodafone numerį) negauna. Matyt kur nors cenzūros nepraeina... ;)

Mokykla
Pravažiavom čia kelias mokyklas (kasdien pravažiuojam). Ir jos tikrai atrodo nekaip.. Kaip koks kalėjimas: labai aukšta tvora aptverta mokyklos teritorija, ant tvoros išvyniota spygliuota viela, įbetonuoti sudaužyti stiklai (kad lipant įsipjautum). Tikrai baugiai atrodo...

Matot užrašą School? :)

Mokinius į mokyklą veža su taksi: į tokį, kaip mūsų 7-vietį taksi (6 keleiviai ir vairuotojas) telpa apie 10-15 mokinių. Kiekvienas automobilis pažymėtas užrašu: „school cab“. Kai kurie turi užrašą „maxi school cab“, matyt talpina dar daugiau vaikų...

Pabandykit suskaičiuoti kiek kuprinių ant stogo. :) Tai tiek mokinių viduje.

Mokyklos autobusas

Kiekviena mokykla turi savo uniformą. Ir visi mokiniai ja rengiasi.. Nors į vidų įeiti nebandėme, bet manau, kad įeiti į mokyklos teritoriją būtų sudėtinga. Esam keletą kartą praėję pro mokyklą, tai mokiniai labai draugiški, sveikinasi, prašo po 10 rupijų... Kai kurie kalba angliškai, bet tikrai ne visi.

Tokį vaizdą matėme Jaipure, prie pat viešbučio buvo mokykla. Mokiniai stovėdami išsirikiavę meldžiasi, dainuoja patriotines dainas, ir taip po gerą pusvalandį kiekvieną rytą. Galiausiai grojant paradinei muzikai sueina į mokyklą ir pradeda mokytis. :) 

Maistas
(iš karto atsiprašau, kad šios nuotraukos neoriginalios, kažkaip kai galvoji apie maistą, apie nuotraukų padarymą užmiršti :)))

Indiškas maistas yra įdomus. Ir įvairus. Pagrindinė mėsa – vištiena! Jautienos čia su žiburiu nerasi, bet galima rasti buivolo mėsos arba ėrienos. Kai kurie kiničių restoranai turi kiaulienos, bet ji visiškai ne tokia, prie kokios mes pripratę... Mielai sukirsčiau kokį kepsnį su bulvių koše.. :)) Bet čia to padaryti nepavyks.. Karts nuo karto pasilepinam skilandžio gabaliuku ar vytintu kumpiu (ačiū už lauktuves iš Lietuvos!).

Čia man labai patinka Butter Nan - specifinė indiška duona, pagamina su sviestu. Toks kaip blynas, tik kad ar keptas, ar išvoliotas svieste nežinau.. Iš tikrųjų sviesto skonis čia labai panašus į mūsų. Per pusryčius duoda jį sūdytą.

Indai turi labai specifinį sūrį – panyrą. Iš tikrųjų nežinau kaip jis pagamintas, bet jį pateikia troškiniuose. Bajaris tame, kad to sūrio forma kai jį troškina nepasikeičia. Jis iš būna supjaustytas kvadratėliais. Lietuvoje sūris nuo karščio lydosi, o šitas – ne. Tai kažkas panašaus į tofu.

Valgėm ir vegetarišką samosa – pyragėlis su daržoviu masės įdaru. Čia firminis indų maistas. Visai neblogas, sotus ir aštrus. Ir jų kaina nėra didelė (pvz. Akšardame du pyragėliai kainuoja 0,75Lt).

Vaisių čia yra tikrai labai egzotiškų. Prie pat viešbučio turim „savo“ vaisių pardavėją (jis pardavinėja vaisius prie gatvės). Turi jie ir mums neįprastų vaisių: guavos vaisių, šviežių kokosų, dar visokių, kurių net pavadinimų nežinom. Šviežius kokosus čia pirkti yra labai įdomu, nes jie skirti sultims - nukapoja su kindžalu viršūnę, įdeda šiaudelį ir geri. Labai skanu ir pakankamai daug tų sulčių. Kai kuriose kitose vietose kokosai būna su minkštimu viduje - kai sultis išgeri, ji perkerta per pusę ir iškrapšto minkšimą. Bet tokie kokosai yra brangesni (40 rupijų, 2Lt), nei tie, kurie skirti vien tik sultims (30 rupijų, 1,5Lt). Taip pat parduoda obuolius, kriaušes, arbūzus, melionus, vynuoges, bananus, granatas ir pan. Tiesa, čia parduoda žalius tokius mandarinus ir sako, kad jie yra "orange".

Merginos?
Na, o vienas extra M yra skirtas merginoms. Indijoje yra tikrai labai gražių merginų. Aišku, su lietuvaitėm nepalyginsi, bet... Vyresnės moterys dažnai nešioja tradicinius indiškus rūbus. Sako, kad nuo XIV amžiaus tie rūbai nepasikeitė. Jaunesnės rengiasi labiau europietiškai. Sarius gali nešioti tik tada, kai išteka.

Šitą merginą matėm kai buvom Agros forte :))

Įdomu tai, kad labai retai sutiksi vieną einančią merginą. Eina arba su kokiu nors vaikinu, arba su drauge... Matyt tir vėl dėl saugumo.

Indijoj tikrai galima gyventi! Linkėjimai! Liko 17 dienų!
V!