Auksinė šventykla (Golden temple)

Namaste!

Šį kartą tekstas labai ilgas, bet labai buvo daug įspūdžių...

Jei kada teko per Facebook žaisti žaidimą Geo Challenge ir spėlioti įžymias pasaulio vietas, tai viena iš jų dažnai būdavo Auksinė šventyklą (Golden Temple). Ji yra Amritsare (gerai, kad dabar žinau to miesto pavadinimo, nes jį atsiminiau tik po kokio 20 karto kai pakartojau), Indijoje. Į šitą šventyklą sugalvojom važiuoti beveik spontaniškai... Penktadienį, spalio 28 dieną sėdome į mašiną (ją mums padėjo susirasti vietinis indas Raj) ir važiavome į Indijos šiaurės vakarus.

Punjab regionas Indijoje (Amritsar'as ~450 km nuo Delio)

Iš tikrųjų... Šios kelionės mūsų vizite į Indiją negalėjo būti.. Pagal mūsų mokymo centro taisykles (nors jie sako, kad to reikalauja vyriausybė), yra draudžiama išvažiuoti iš Delio. Argumentų yra nemažai.. Dėl saugumo ir pan. Sako, kad dėl lietuvių visada kyla tokių problemų (nepaklūsta taisyklėms ir vis dėlto išvažiuoja) ir dėl to gali atšaukti kitų lietuvių viešnages Indijoje... Sako, kad gali atšaukti stipendijos mokėjimą ir reiks sumokėti viską už mokslą, viešbutį ir t.t. (~5 500 €). Mes pabandėm surizikuoti, bet pirmadienį ryte iš karto po kelionės buvom iškviesti pas koordinatorius pasikalbėti. Iš kur jie apie mūsų kelionę sužinojo neįsivaizduojam, nes stengėmės niekam nieko nesakyti... Įtariu "kito karto" mums nebus, o jei ir bus, tai visi viską turės žinoti (ir mokymo centras, ir viešbutis ir dar keli veikėjai)... Čia taisyklių reikia laikytis...

"Greitkelis"
Kaip ir sakiau, penktadienį po vakarienės sėdome į mašiną ir išvažiavome į Pandžiabo regioną, į Amritsar miestą. Prie mūsų viešbučio atvažiavo vairuotojas, susidėjome daiktus ir išvykome. Sustojimus darėme kas dvi valandas ir beveik 500 kilometrų įveikėme per kiek daugiau nei 9 valandas. Aišku, važiavimo sąlygos nebuvo idealios. Kelias labai daug atkarpų tvarkomas ir po kokių 10 (o gal ir 20, Indijos mastais) metų, kelias bus kaip tikras greitkelis. Iš pradžių kelias atrodė labai geras, bet kai pravažiavome pirmą mokesčio už kelią surinkimo vietą (sumokėjom 25 rupijas, 1,25Lt), kelias iš karo pasidarė blogas. :)) Tai taip ir nesupratome už ką susimokėjome. Kelyje naktį labai daug sunkvežimių, o sunkvežimiai čia ypatingi: beveik 100%  iš jų yra TATA ir visi su užrašais (BLOW HORN, USE DIPPER AT NIGHT ir kitokiais, dauguma jų išpaišyti rankiniu būdu), su visokiais pakabučiais, pagražinimais.. Ir dar turi įvairius garsinius signalus (ne vien tik pyyyp, o su melodijom visokiom)... Įdomūs visai. Visą naktį visame kelyje buvo smogas. Naktį vietoj garsinio signalo vairuotojai naudoja tolimąsias šviesas. Kaip supratau, jas naudoja kai nori pranešti, kad "atvažiuoja" ir lenks.

TATA sunkvežimis

Užrašai ant sunkvežimių

Ir žinokit iš tikrųjų švinta 6 valandą iš ryto! Tuo įsitikinom, kai važiavom su mašina.  Atėjo 6:00 ir pradėjo švisti! Ir prašvito tikrai labai greitai.


Iš pačio ryto pasiekėme Amritsarą. Pirmas dalykas, kurį turėjo padaryti, tai susirasti kambarį miegojimui. Kadangi iš anksto viešbučio nebuvom rezervavę (nes pagalvojom, kad tai gali nesuveikti), tai pasidarėm viešbučių sąrašiuką. Apėjom tris viešbučius, pirmuose dviejuose nebuvo vietų, o trečiame iš karto gavom tris atskirus kambarius. Kambariuose apsiprausėme ir truputį pamiegojom ištiesę kojas.


Auksinė šventykla
Po pamiegojimo išsiruošėm eiti link šventyklos. Vairuotojas turėjo mus nuvežti, bet nusprendėm jo nežadinti, nes jis labai kietai miegojo savo mašinoje prie viešbučio. Nužygiavom pėsčiomis. Miestą taip galima geriau pažinti. Amritsar'as labai primena senąjį Delį (kur rašiau apie turgų), labai daug žmonių, parduotuvių pirmame aukšte.. Netvarkinga visur. Amritsaras turi senamiestį, ir įeiti į senamiestį aplink visą teritoriją yra vartai. Kelis vartus matėme ir mes. (Šiaip važiuodami pastėjom, kad Pundžiabo regione labai daug kur prieš įvažiavimą į gyvenamąjį rajoną yra vartai. Matyt tokia tradicija, kažką reiškia.)

Mažesni vartai

Didesni vartai

Norint įeiti į šventyklą, turi laikytis sikų religijos taisyklių. Aukso šventykla yra pagrindinė sikų maldos vieta. Kiekvienam sikui yra garbė joje lankytis, o kažkur skaičiau, kad kiekvienas sikas turi bent vieną savaitę per savo gyvenimą dirbti šioje šventykloje nemokamai. Šventykloje visi privalo būti be batų ir be kojinių (jas reikia palikti specialioje saugykloje), prieš įėjimą reikia nusiplauti pėdas. Taip pat, visi privalo dėvėti galvos apdangalus (skareles), su savimi negalim turėti narkotinių medžiagų ir cigarečių. Priežasčių dėl ko taip reikia daryti neišsiaiškinau..

Įėjimas į Auksinę šventyklą (žygiuoja kareiviai :))).

Iš išorės vieta, kur yra šventykla neatrodo ypatingai. Tai paprasti balti pastatai. Bet kai įeini į vidų (įėjimas nekainuoja, ir nebuvom taip kruopščiai tikrinami, kaip įeinant į Akšardamą), supranti šios vietos didybę: baltų pastatų apsuptyje yra tvenkinys, kurio viduryje stovi iš aukso padaryta šventykla. Viskas atrodo labai įspūdingai. Mes ten praleidome beveik visą dieną..

Auksinė šventykla tvenkinio viduryje

Apėję ratą aplink tvenkinį iš užrašų supratome, kad tai yra švenasis tvenkinys (holly pond). Ir kad jame maudosi žmonės tikėdami, kad tai suteiks jiems sveikatos, stiprybės ir pan. Maudosi ne tik seni, bet ir jauni. Rašė, kad to prūdo gylis yra 5 metrai, bet maudytis leidžia tik nedidelėje dalyje prie pat krašto (~1,5 metro). Tame vandenyje plaukioja karpiai. Vanduo atrodo pakankamai švarus, tik įdomu būtų sužinoti kiek jame bakterijų...

Karpiai :)

Užrašas apie šventą tvenkinyje

Vaikai maudosi šventame tvenkinyje

Šventykla atrodo įspūdingai iš visų kampų. Kai pradėjom fotografuoti, tai norisi ją fotografuoti iš visų pusių. Prie įėjimo į pačią šventyklą (į auksinės šventyklos vidų) visada yra eilė. Žmonės laukia eilėje, įeina į vidų, aukoja pinigus, meldžiasi. Dauguma ilgai ten neužsibūna.

Auksinė šventykla 

Vartai į šventyklą. Reikia dar laukti ant tilto

O kokia tikimybė yra susitikti lietuviškai kalbantį žmogų šiame pasaulio krašte? Aš manau, kad labai labai maža (t.y. beveik niekinė), bet vis dėlto, mes prie pat šventyklos susitikome lietuvę Evą. Ėjome nusipirkti atsigerti (prie šventyklos pardavinėje Coca-Cola, Sprite, Limca, Fanta po 5 rupijas už 0,3l buteliuką, t.y. po 25 lietuviškus centus!) ir aišku kaip visada kalbėjome lietuviškai, ir prie pat pardavimo vietos atsisuko į mus mergina ir sako: „Laba diena“. Aišku, buvom didžia nustebę. :)) Atsigėrę šalto gėrimo visi jau keturi truputį pavaikščiojom po miestelį (nors labai netoli buvom nuėję), užkandom už 300 rupijų ir ėjome vėl į šventyklą pasižiūrėti kaip ji atrodo vakare, kai sutemsta.

Grįžę buvom atsisėdę prie tvenkinio pailsėti – tokioje vietoje tai privalu padryti. Tik tada sužinojome dar vieną taisyklę. Sėdint kojas būtinai reikia sukryžiuoti. Prie mūsų priėjo vienas iš sargų ir parodė, kaip reikia sėdėti. Ir visiškai nepiktai, draugiškai.

Žmonės čia labai draugiški. Labai daug klausinėja, iš kur mes esam. Prašo paspausti ranką, pasisveikinti. Taip pat buvo taip, kad nedrąsiai prieina prie mūsų ir paklausia, ar galima kartu nusifotografuoti. Aišku, mes visada sutinkame. Ir tada visi žmonės grupelėje (koks 5-7) nori su tavim nusifotografuoti. Pasijunti kaip modelis. Bet smagu, kad sikai yra tokie draugiški. Taip ir norisi daugiau apie jų religiją sužinoti.

Linas, sargas ir Rytis

Lietuviai ir sikai

Dar vienas įdomus dalykas. Apie 15 val. prasidėjo grindų aplink prūdą plovimas. Niekas nieko neskelbė, bet susirinko begalė žmonių ir visas grindis (aplink tvenkinį esančios šventyklos prie baltų pastatų) nuplovė labai greitai. Principas toks: vienas žmogus paima kibirą (jie būna sudėti į krūvą), tada kitas žmogus jam pasemia vandens iš šventojo tvenkinio, tada žmogus nuneša žmogui, kuris laukia prie krašto ir išlieja visą vandenį. Ir tada vėl eina, paduoda pasemti, nuneša ir duoda išpilti. Viskas vyksta labai labai greitai ir dirba labai labai daug žmonių. Kiti atrodo net ir su savo daiktais (su kuprinėm) dirba. Tas vanduo nubėga ne atgal į tvenkinį, o į specialią nutekėjimo sistemą. Visas vaizdas atrodė įspūdingai.

Sulaukę tamsos (kad nereiktų laukti saulėje) sugalvojome mes užeiti į šventyklos vidų. Dar viena taisyklė, kurios privaloma laikytis: šventyklos viduje yra draudžiama fotografuoti ir kuprines (tašes) reikia palikti saugykoje. Atlaukę beveik 40 minučių (tikėjomės laukti bent valandą) įėjome į vidų. Nors šventykla nėra didelė, bet ji yra iš trijų aukštų. Joje groja specifinė gyva muzika, gyvai dainuoja (visas šitas transliuojama visoje šventykloje), ir šventikai skaito iš jų didžiulių šventųjų knygų. Įdomu buvo pamatyti viską iš vidaus.

Auksinė šventykla naktį

Auksinės šventyklos aplinka

Vakarienė
Jūs net neįsivaizduojat kaip mes vakarieniavom. Šventykloje yra „Free Kitchen“ (liet. nemokama virtuvė), kurioje visą parą (!) galima nemokamai (!) pavalgyti. Po apsilankymo šventykloje nusprendėme ją išbandyti. Nuėjome iki pastato, gavome po metalinę lėkštę, šauktą ir bliudelį ir įėjome į vidų. O ten masė žmonių jau buvo susėdę ant grindų eilėmis ir laukė, kol pradės dalinti maistą. Atsisėdome ir mes (kojos sukryžiuotos!) ir pasidėję indus laukėme. Laukti nereikėjo daug, nes masė žmonių pradėjo dalinti: gavome indiškos duonos, dviejų rūšių sūrius patiekalus ir vieną saldų, taip pat vandens. Skonis visai neblogas, mėsos, aišku, gauti yra beviltiška, nes maistas čia indiškas, vegetarinis. Viskas veikia labai greitai. Jei nori dar duonos (o duona čia kaip blynas, tik kad neriebaluota), reikia sudėti delnus šalia kito ir tada tau į delnus įmeta duonos. Tada duoną sulenki truputį (delnus suglaudi) ir padėkoji nulenkdamas galvą. Kartoti galima kiek tik nori, kol pasijusi sotus. Nuotraukų padaryti nespėjom, nes viskas vyko labai labai greit.

Valgyklos pastatas. Čia vakarieniavom

Maistas, viskas ne taip baisiai kaip atrodo

Po valgio visi išeina, pasiima su savimi indus, kiti staigiai išplauna grindis (nes nuo greičio prisitaško įvairaus maisto). Indus išskirsto atskirai ir paskui juos plauna. O plauną tikrai daugiau nei 100 žmonių. Ir plauna metalinius indus, todėl garsas labai jau toks didelis...

Indų plovimas

Indų kalnas

Šiaip tai buvo labai ypatinga, šitą reikia patirti, labai sunku papasakoti...

Pastebėjimai
Pastebėjome, kad indai iš skirtingų regionų kalba angliškai. Pvz. parduotuvėse.. Atrodo, kad žmogus yra tikrai iš Indijos: rengiasi taip pat, su tašku ant kaktos, bet su pardavėjais kalba angliškai. Kad ir šventykloje galima indiškai atrodančius žmones išgirsti kalbančius angliškai.

Visoje Indijoje, ir Amritsare, pagrindiniai gyvūnai yra šunys (pilnos gatvės) ir burundukai (jų pilni visi parkai)...

Linkėjimai!
Viktoras