Pasiilgsiu

Sveiki,

Jau Lietuvoje aš trečia savaitė.. bet yra labai daug dalykų, kurių tikrai pasiilgsiu... Greitai bėga laikas... Kai sužinojau, kad važiuosiu į Indiją 10-čiai savaičių, tai pagalvojau: oho kiek ilgai. Bet kai atvažiavau čia, susitikau su naujais žmonėmis, pažinau Indiją ir supratau, kad vis dėlto tiek laiko nepakankamai...

Pasiilgsiu žmonių gebėjimo užsikelti kainą ir ją taip pat ramiai sumažinti. Kartais net keturis-penkis kartus.
Pasiilgsiu mašinų pypinimo, kuris visada ir visur lydėjo mus.
Pasiilgsiu beprotiško Indijos eismo, ir žmonių gebėjimo nepadaryti avarijų.
Pasiilgsiu ir Old Monko, kad ir už kiek jis buvo pirktas (Delyje – 210 rupijų, Goa – 130 rupijų, Agroj už 385 rupijų).
Pasiilgsiu ir metro – jis čia labai švarus ir geras.
Pasiilgsiu ir žmonių minios – senajame Delyje (ir Varanasyje) ypač.
Pasiilgsiu ir autorikšų (dar žinomų tuk tuk‘ų pavadinimu) ir jų galimybėmis visą parą ir visur nuvežti už labai gerą kainą, kartais net ir 5 žmones.
Pasiilgsiu tiesiog žmonių ir jų gebėjimo visose situacijose pasakyti „No problem!“.
Pasiilgsiu ir lėto interneto, kuris priminė man laikus, kurie buvo prieš 10 metų Lietuvoje.
Varansio gal nepasiilgsiu, bet tikrai buvo verta ten nuvažiuoti. :)
Užtat pasiilgsiu Goa – ir nerealaus paplūdimio, namelio prie pat jūros, palmių, ramumos..
Keista bus matyti eismą dešine kelio puse.
Keista bus nebūti tikrinamam visur.
Keista bus nebeieškoti kainų ant pakuočių ir teks suprasti, kad tos pačios prekės kainos visur gali būti labai skirtingos.
Pasiilgsiu nemokamo geriamo vandens restoranuose.
Ir aišku, pasiilgsiu naujų draugų, kuriuos atradau būdamas Delyje.

Jei dar kada atsiras galimybė aplankyti Indiją, tai tikrai ta galimybe pasinaudosiu. :)

Iki kitų susitikimų!
V!

Kalėdos, kursų pabaiga ir pinigai

Sveiki!

Kalėdos!
Įdomu kaip mes šventėm Kalėdas? Iš tikrųjų, Indijoje Kalėdos nėra taip masiškai švenčiamos kaip pas mus.. Svarbiausia jų šventė yra Diwali ir tikrai nepalyginsi su Kalėdomis.. Bet Kalėdos čia yra šventinė diena ir išeiginė (gerai, kad indai pripažįsta beveik visas religijas, tai turi labai daug išeiginių dienų per metus :)).

Kalėdų proga nusprendėme kartu pasidaryti ir išleistuves, nes iki išvažiavimo į savas šalis po Kalėdų kai kam bus likusios tik dvi dienos, kam trys ar keturios. Ir paskutinės valandos visada būna užimtos - lagaminai, tvarkymasis ir t.t. Todėl gruodžio 24 dieną (kai Lietuva susėdo prie Kūčių stalo) įvyko pirmasis Kalėdų ir atsisveikinimo vakarėlis, kurį organizavo Rani Castle viešbučio gyventojai su panele K.K. iš Afrikos priešaky. Susirinko per 30 žmonių, grojo muzika, buvo daug šviesų, valgėm užkandžius ir vaišinomės gėrimais. Buvo labai smagu! Ačiū K.K.

Antrasis vakarėlis vyko Sara Residency viešbutyje sekmadienį, gruodžio 25 dieną, pirmąją Kalėdų dieną. Jį organizavo mūsų studentė iš Bulgarijos Ivonka. Buvo muzika, vaišės, ir gėrimai - labai panašiai kai šeštadienį, tik kad žmonių buvo apie 40 ir buvo pakviestas ir atėjo mūsų kursų koordinatorius Kartikas. Šio vakarėlio metu vienas mūsų kursiokas angliukas turėjo fotoaparatą, tai padarė labai daug gražių nuotraukų.

 

Beje, Rytis su Linu ir Bilalu Kalėdas šventė Himalajuose! Nors kalnus mėgstu labai, bet mano širdis sakė, kad geriau ten nevažiuoti, todėl ir nevažiavau. Jau rimtesni Himalajai nuo Delio yra apie 400 km (miestas Šimla), visai netoli Indijos mastais. Va kelios nuotraukos:

Na o antrąją Kalėdų dieną visi Trinity Art gyventojai susirinkome pas Rytį į kambarį (jie jau grįžę buvo) ir ramiai praleidome vakarą. Geros gi buvo Kalėdos!

Sertifikatų įteikimas
Na o po išleistuvių maratono buvo dar kelios dienos paskaitų. Priešpaskutinę paskaitą su dėstytoja peržiūrėjome nuotraukas, kuriomis pasidalino bendrakursiai ir dėstytoja išprašė, kad ją pamokyčiau šokti lietuvišką šokį (nes vienoje nuotraukoje buvo mūsų vakarėlis ant stogo)!

Ketvirtadienį, gruodžio 29 dieną (paskutinę kursų dieną) įvyko iškilminga sertifikatų įteikimo ceremonija. Iš pradžių papasakojome visi kaip smagiai praleidome 10 savaičių Indijoje, kaip susiradome naujų draugų visam gyvenimui, pasidalinome prisiminimais, džiaugsmais.

Ir galiausiai kvietė mus pavardėmis po vieną ir Aptecho viceprezidentė įteikė diplomą, ranką paspaudė ji, Rimi (mūsų dėstytoja), Kartikas ir Hanitas (Hanitas per tą laikotarpį kai mes buvome, buvo patekęs į avariją, bet ačiū Dievui sėkmingai viskas baigėsi, todėl šį kartą jo ranka buvo įtvare). Ir visi (tiesa, dvi merginos iš Indonezijos diplomą gavo anksčiau, nes turėjo anksčiau išvykti) laimingi, jau diplomuoti pasidarėme vieną paskutinę bendrą nuotrauką.

Pinigai
Per 2,5 mėnesio iš savo pinigų išleidau šiek tiek daugiau nei 2200Lt. Į tai įskaičiuotos visos kelionės (Amristar, Goa, Varanasi), visos dovanos (lauktuvės), papildomas bagažas, pramogos ir t.t. Per visą šį laikotarpį iš mokymo centro gavom apie 70 000 rupijų (3500Lt), kuriuos išleidom daugiausiai pietums (bet užteko ir kai kam kitam :)).

Reziume
Ar vertėjo važiuoti? Vienareikšmiškai - taip! Nauji žmonės, nauji draugai, nauja informacija per kursus, naujos šalies pažinimas. Sunku net įvardinti viską, ką mes per 70 dienų patyrėme. Nors bloge yra nemažai aprašyta, bet kartais labai sunku vieną ar kitą dalyką perduoti, todėl ir sako žmonės, kad geriau vieną kartą patirti, nei 10 kartų išgirsti.

Jei kada nors planuositės kelionę į Indiją ir norėsit ką nors paklausti, sužinoti ar susitikti ir išgirsti viską iš pirmų lūpų, rašykit komentaruose. ;)

Linkėjimai!
Viktoras

Namo!

Sveiki,

Viskam yra pradžia, ir viskam yra pabaiga. Atėjo ir mums laikas baigti 10 savaičių atostogas ir keliauti namo. Iš mūsų viešbučio pirmosios turėjo išskristi panelės iš Indonezijos, po to Kuba su Salvadoru, tada mes ir galiausiai Omano atstovas.

Panelėms išskristi nesisekė visiškai. Gruodžio 28 d. vakarą mes jas išlydėjom iš viešbučio, bet jų skrydis buvo atšauktas ir skristi turėjo su kitu lėktuvu, bet kai atėjo registruotis, joms pasakė, kad pavėlavo 5 minutes ir kad registruoti į skrydį nebegali. Grįžo jos į viešbutį ir su ambasados pagalba susirado kitą lėktuvą namo..

Kitą vakarą Ricardo su Dalmeriu išsiruošė į oro uostą. Dalmerio skrydis vėlavo apie 2,5 valandos, o Ricardo kiek mes žinom pakilo laiku. Tiesa, Dalemris skrido su Aeroflot kompanija ir prieš skrydį jis mūsų trijų paklausė, ką mes manom apie šią kompaniją. :))))) Ir mes visi trys, kaip susitarę pasakėm, kad nieko gero apie ją nemanom (matyt istoriškai išlikęs stereotipas).

Išaušo gruodžio 30 d. rytas (Lietuvoj tuo metu buvo 3 val. nakties) ir atsisveikinę su likusiais viešbučio gyventojais (Asti, Dessy ir Rashidu) pajudėjome oro uosto link. Labai neramino 2-3 metrų (kartais net nulinis) matomumas, nes rūkas buvo toks, „nors į akį durk“. Visas eismas gatvėse buvo labai sulėtėjęs... Bet oro uostą pasiekėm laiku (ne veltui išvažiavome 4 valandas prieš skrydį).

Pridavėm savo bagažą, pasiėmėm bilietus ir čia mus pasiekė žinia: „jūsų skrydis atidėtas dviem valandoms“. Na, pagalvojome, kad dvi valandos nėra tiek daug, tad labai nepergyvenom. Įėjom į oro uosto teritoriją, papusryčiavome ir sekėme oro uosto pranešimų lentas. Iki pat beveik dvylikos oro uoste matomumas buvo beveik nulinis. Po to matomumas po truputį didėjo ir retkarčiais atrodė, kad ir saulė pasirodydavo.

Belaukdami savo skrydžio sutikome ir kitus kursiokus: Tarsha iš Afrikos jau buvo įsėdusi į lėktuvą ir jame sėdėjo 9 valandas. Bėda tame, kad jai niekas nieko nesakė, dėl ko nekyla... Tik po to išleido juos atgal į oro uostą. Daugumos kitų skrydžiai taip pat buvo atidėti... 

Mūsų skrydis iš pradžių buvo atidėtas trim valandom, po to dar valandai ir galiausiai tik po penkių valandų pakilome. Helsinkyje persėdimui turėjome tik valandą, tad net nesitikėjome spėti į lėktuvą į Vilnių. Bet tikėjomės, kad bus dar koks nors vienas lėktuvas. Bet.. deja.. ir vėl... nebuvo...

Kadangi mūsų skrydis buvo jungiamasis, tai Finnair pasirūpino mūsų nakvyne viešbutyje ir bilietais iki Vilniaus. Tik bėda, kad tiesioginio skrydžio iš Helsinkio į Vilnių nebuvo (lėktuvas atšauktas), tai teko mums skristi iš Helsinkio į Frankfurtą (Finnair) ir tada iš Franfkurto į Vilnių (su Lufthansa). Su skrydžiais didelių problemų nebuvo, bet Frankurte turėjome tik valandą persėdimui, o Frankurto oro uostas yra tikrai labai labai didelis, dėl to oro uoste teko bėgti!

Ir gruodžio 31 dieną 14:00 val. (tiksliai tiksliai, kaip vokiečiai mėgsta) nusileidome Vilniaus oro uoste! Bagažas taip pat atvažiavo kartu su mumis. :)) 

Su naujais metais!

Viktoras